Naujasis E.Mildažytės televizijos partneris dar jaunystėje buvo pramintas Šiukšlynų Paukščiu. Senienas renkantis vyras jau pusmetį per „LRT kultūrą“ pasakoja įdomias daiktų istorijas.
E.Mildažytė negailėjo komplimentų laidos vedėjo karjerą pradėjusiam S.Pilinkui.
– E.Mildažytė dirba už kadro ir daro iš kolegos televizijos žvaigždę? – „TV antena“ paklausė prodiuserės.
– Ne, Saulius jau buvo žvaigždė. Bet aš sudedu visą tą gaivalą į tam tikrą formą, kuri būtų patraukli žiūrovams.
S.Pilinkus yra žmogus, kurį reikia suvaldyti, kad pasakojimas neišsiplėstų į labai daug šakų, kad vietoj vieno pagrindinio naratyvo neatsirastų kelių visiškai nesusijusių pasakojimų.
Kai man sako, kad žvaigždės yra padaromos, aš atsakau: „Pasidarykite Valinską.“ Kamera turi mylėti žmogų. Saulius labai gerai pakelia kadrą – gali ilgai į jį žiūrėti, bet nenusibosta. Jis išlaiko pauzes – kai montuoju, palieku pauzes, nes jaučiu, kad žiūrovams jos patinka.
Be to, gražus balsas, gera dikcija.
– Ar jus sieja tik nauja laida?
– Čia visiems būtų įdomiausia, bet užteks nuotraukos. Mes seni pažįstami, kurie tapo draugais.
Sukomės bendrame rate, nors nebuvome bičiuliai. Kartu vedėme ne vieną renginį.
Kai 2007 metais vyko žygis Nerimi Konstantino Tiškevičiaus keliais, mes pasitikome žygio dalyvius su vėliavomis ir pyragais. Tuomet mano vyras Gintas (2016-ųjų sausį nuo vėžio miręs verslininkas Gintautas Vyšniauskas. – Red.) Sauliui aprodė mūsų sodybą.
Kai Saulius mokėsi M.K.Čiurlionio menų mokykloje, aš dainavau mokyklos etnografiniame ansamblyje. Bet iš tų laikų aš jo neatsimenu.
– Ar dėl to sulaukėte klausimų?
– Niekada. Kai kadaise to paklausė apie mane ir Henriką Vaitiekūną, jis atsakė: „Į klausimą, ar moteris ir vyras gali būti tik draugai, aš visuomet atsakau „Ne!“
O aš visuomet atsakau: „Taip!“
– Leidžiate S.Pilinkui manyti, kad tai jo laida, ir darote juodą darbą?
– Aš net norėčiau, kad jis taip manytų. Jis visą laiką sako: „Mūsų laida“, o aš sakau: „Ne, tai tavo laida.“ Prodiuseris visada daug dirba. Be to, „Lietuvos kolumbuose“ jis labai daug dirbo už kadro.
– Kaip iš anskto nuspėti, ar laida sulauks sėkmės?
– Tai neįmanoma. Yra keli dalykai, kurie rodo sėkmės galimybę, bet ją sumauti gali daug kas.
Reikia naujos geros idėjos, profesionalų, gero vedėjo, be to, laida turi turėti raktą.
Pavyzdžiui, „Bobų vasara“ turėjo merginų ansamblį, „Bėdų turgus“ – bėdos pardavimą. Tai tas pat, kaip parduoti smėlį dykumoje, ypač Lietuvoje, kur vienos bėdos.
„Daiktų istorijų“ raktas – S.Pilinkus ir istorijos apie Lietuvos žydus.
Aš dirbu televizijoje, kuri turi misiją. Paskleisti žinią apie mūsų žydišką praeitį – tai šios laidos misija.
Nes didžiausią rezonansą sukėlusios asmenybės iš ikikarinės Lietuvos yra žydai. Jie toliausiai išvykdavo, turėjo daugiausia ryšių, geriausią išsilavinimą. Jų daugiau nebebus.
Gyvename globaliame pasaulyje, o jei ir turėjome Lietuvoje globalių asmenybių, tai buvo žydai. Nes jie buvo patys ryškiausi ir patys globaliausi.
Nei Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, nei Vytautas Landsbergis, nei Jonas Mekas negali jų pavyti. Todėl norėčiau, kad žmonės įsisavintų ir šitą savo paveldą, jį žinotų ir imtų puoselėti.
– Ar buvo didelė rizika pradėti šią laidą?
– Rizikos visada yra. Žiūrovai įsivaizduoja, kad iš televizijos gauname pinigų ir smagiai juos ištaškome.
Kai pradedi naują laidą, labai daug investuoji į gamybą. O tada tuos pinigus susigrąžini arba ne – priklauso nuo sąlygų, kokias susideri su televizija.
Pavyzdžiui, „Daiktų istorijas“ pradėjome rengti liepą, o pirmus pinigus už šią laidą gavau tik dabar. Visą tą laiką reikėjo kažkaip suktis. Aš turėjau pinigų iš kitų projektų.
Kartais susideri blogomis sąlygomis, bet labai nori išbandyti tą produktą ir dėl to, kad, pavyzdžiui, laida nauja, vedėjas naujas. Bet parduodi tokiomis sąlygomis, kokiomis iš tavęs perka. Čia – kaip prekybos centre.
Manau, rengiant „Daiktų istorijas“ rizika pasiteisino, nes laida gera, o koks bus jos tolesnis gyvavimas, pamatysime.
– Ar jums patinka seni daiktai?
– Kai susipažinau su savo amžiną atilsį vyru, jis mėgo tik modernius ir naujus daiktus. Paskui pamėgo senienas ir buvo užkietėjęs senienų turgų lankytojas.
O aš – priešingai. Iš pradžių buvau senų daiktų gerbėja, o dabar palengva važiuoju į priešingą pusę – noriu kuo paprasčiau. Ir kad daiktai kuo mažiau apsunkintų.
– Raustis šiukšlynuose gali būti visuomenei labai naudinga veikla.
Mes, ko gero, taip ir nebūtume sužinoję, kad garsus prancūzų rašytojas Romainas Garry savo „Aušros pažade“ aprašė tikrus įvykius, jei jūs iš savo rinkinių nebūtumėte ištraukęs seno laikraščio su skelbimu apie aukštosios Paryžiaus mados salono atidarymą Pohuliankos gatvėje. Į jį specialiai iš Paryžiaus turėjo atvykti mados guru Paulis Poiret.
Bet šiukšlynas šiukšlynui nelygu, – pradėjau pokalbį su S.Pilinkumi.
– Prieš 50 metų apsigyvenau Losiovkoje – taip nuo XIX amžiaus antros pusės buvo vadinamos žandarų generolo Aleksandro Losevo valdos, vilniečiai šią vietą pažįsta kaip Žirmūnų pradžią.
Namas, kuriame mano tėvai gavo butą, buvo vienas pirmųjų Losiovkoje pastatytų blokinių namų. Mano akivaizdoje senieji būstai virsdavo griuvėsiais, o jų vietoje kildavo nauji penkiaaukščiai ar devynaukščiai. Nuo 8-erių pradėjau landžioti po tuos namus ir radau ten visai kitokį pasaulį.
– Tame name gyvenau ir aš. Pamenu, kaip skaudu buvo matyti dingstančius gyvenimus, bet nesugalvojau, ką su tais įspūdžiais daryti. Ar niekas nesibardavo, kad rausiatės po svetimus daiktus?
– Buvau vaikas, vėliau paauglys, kuris pats nusistatė taisyklę: į namą gali lįsti, jei jame nėra langų ir durų. Ne įsibrauni į svetimą erdvę, o eini į apleistą namą.
Tai, kas mėtydavosi tokiuose namuose, buvo laikoma istorinėmis šiukšlėmis, kurios gali būti įdomios nebent kraštotyrininkams ir istorikams, bet jie tais laikais domėjose ne miesto, o kaimo šiukšlėmis.
Buvo nuolat kartojama: „Mes – valstiečių tauta.“ Tad visi tie bajorai ir šlėktos buvo lyg ir priešai.
– Kas darė didžiausią įspūdį?
– Iš tėvų žinojau apie geležinį vilką ir Gedimino pilį, bet griaunamuose namuose tų lietuviškų reliktų mačiau labai mažai. Buvo akivaizdu, kad Vilniuje gyveno lenkai ir žydai.
Įspūdį darė ir daiktai: jų formos, medžiagos, etiketės. Jų kokybė stipriai skyrėsi nuo mūsų daiktų.
Ryškiausi įspūdžiai – ant drobės tapytas Rusijos caro Nikolajaus II portretas, kuriam buvo išdurtos akys, taip pat storas pluoštas carinių 25 rublių banknotų, paslėptų ardomoje krosnyje. Bet daugiausia mėtydavosi knygų. Antroje klasėje išmokau skaityti senąja rusų abėcėle ir galėjau perskaityti rastas knygas, dokumentus.
Vėliau pasidarė įdomu, kas slypi už tų daiktų. Tie daiktai padėjo susikurti savo pasaulį, apie jį galėjau papasakoti kitiems ir net jį parodyti.
Dirbdamas Paminklų restauravimo dirbtuvėse labai mėgau raustis bažnyčių ar namų statybinėse šiukšlėse – ten mane ir praminė Šiukšlynų Paukščiu.
– Rasdavote ką nors vertingo?
– Esu radęs nusipelniusių mūsų tautai žmonių dokumentų, vieną kitą dailės kūrinį, turintį išliekamąją vertę, daug saldainių popierėlių. Jei klausiate apie viso to finansinę vertę – jokios.
Niekada nebandžiau nieko parduoti, nors iš tuštybės kažką esu bandęs pirkti.
– O kur savo radinius laikėte?
– Iš pradžių – mūsų šeimai priklausiusiame daugiabučio rūsyje. Tėvų tai nežavėjo, bet jie į tai žiūrėjo kaip į pomėgį – juk mokiausi M.K.Čiurlionio menų mokykloje.
Jau tada supratau, kad negaliu visko turėti. Mačiau, kaip atrodo daiktų kaupyklos, ir supratau, kad tokiose vietose neįmanoma gyventi.
Žvejui nesvarbu suvalgyti žuvį – svarbu ją pagauti. Man irgi svarbus procesas. Man įdomu rasti, o ne turėti.
Muziejų, kuriems esu perdavęs savo rastų daiktų rinkinius, yra per keturiasdešimt – nuo literatūrinio Barono Miunhauzeno muziejaus Duntėje (Latvija) iki Medininkų pilies muziejaus, kuriam padovanojau plytų su įspaudais. Kai kurios – iš XIV amžiaus.
Taip pat surengiau 17 parodų, kuriose buvo eksponuojami mano radiniai.
– „Daiktų istorijose“ ne kartą parodyta, kaip vienam ar kitam muziejui bandote ką nors padovanoti, bet dar nė karto nepastebėjau džiaugsmo muziejininkų veiduose.
– Pastaruoju metu muziejai į dovanas reaguoja nelabai gerai – jie turi per daug nesutvarkytų saugyklų.
Esu sudaręs planą, kam ką atiduoti. Pavyzdžiui, prieš daug metų radau piniginę su įvairių nominalų banknotais ir dabar ketinu ją pasiūlyti Pinigų muziejui.
– Ar šiais laikais dar yra kur raustis?
– Kai buvo atkurta privati nuosavybė, tikrai sumažėjo pastatų, kuriuose nėra langų ir durų, o viduje kas nors įdomaus.
– „Daiktų istorijų“ žiūrovai tikriausiai nustemba, kiek daug Lietuvoje visko išlikę. Ar tai iliuzija?
– Daiktai privalo sunykti, kitaip pasaulyje neliktų vietos.
Bet Lietuvoje daiktai išliko iš vargo. Tai fragmentai, detalės. Pavyzdžiui, būtų sunku rasti vokiečių Vermachto aulinius, bet pasagėlių auliniams pakalti rastume tūkstančius. Aulinius sunešiodavo, o pasagėles galima pakalti dar kelis kartus.
Sparčiai nyksta sovietinio laikotarpio daiktai, nes dauguma jų buvo menkos kokybės ir šlykščios išvaizdos. Jų nesinorėjo saugoti.
Kartais man atrodydavo, kad viską tvarko mūsų baudžiauninko mentalitetas: man neįdomu – vadinasi, tai nėra svarbu.
Manau, vis dar statome viską iš naujo. Pavyzdžiui, kur Lietuvos kino studijos sandėliai? Didžioji dalis ten buvusių daiktų buvo sunaikinta, nes neatrodė reikalinga.
Mums daro įspūdį sena praeitis. Mamuto šonkaulis Smėlio gatvėje – tai gerai. Mes irgi turime savo mamutą!
Mes gyvename šia diena, nes gyvename sunkiai. Bet džiaugtis šia diena nemokame.
