Filmų „Šerbūro lietsargiai“, „Dienos gražuolė“, „Indokinija“ žvaigždė C.Deneuve neseniai atšventė 75-ąjį gimtadienį.
Tačiau prancūzų kino deivei tai ne pretekstas sumuoti rezultatus ar lėtinti kūrybos tempą: pernai pasirodė penki filmai, kuriuose ji vaidina, šiemet – du, dar trys baigiami montuoti. Iš viso jos filmografijoje – apie 130 juostų.
Drovi, ramaus būdo mergaitė vaikystėje nė nemanė, kad kada nors taps aktore. Priešingai nei gražuolė sesuo Françoise, kuri gyveno svajonėmis apie kiną, Catherine norėjo nedaug. Tačiau likimas pasirinko ją.
Françoise Dorleac anksti tapo prancūzų kino žvaigžde. Jei ne ji, Catherine tikriausiai būtų likusi pilka pelyte. Tačiau vyresnėlė sesuo įtraukė jaunėlę į aktorių bohemą ir 17-metė Catherine netrukus krito į akį 32 metų populiariam režisieriui R.Vadimui.
Meistras, įžiebęs ne vieną žvaigždę, ėmė filmuoti C.Deneuve savo filmuose, kuriuose jai tekdavo vilioklių vaidmenys. Ko gero, R.Vadimas norėjo iš Catherine padaryti naują Brigitte Bardot, dar kartą sukurti sekso simbolį, tačiau netapo užsispyrusios Galatėjos Pigmalionu – ji nepanoro būti nauja lėlytė ir pasirinko savo kelią. (Antikos mitas pasakoja apie Kipro salos karalių Pigmalioną, kuris pamilęs deivę Afroditę sukūrė jos skulptūrą. Afroditė, sujaudinta tokios aistros, suteikė gyvybę skulptūrai, kuri tapo Galatėja, Pigmaliono žmona.)
Nors būdama vos devyniolikos Catherine pagimdė sūnų, tai nesutrukdė palikti R.Vadimo.
Atremdama nuolatinius žiniasklaidos smalsavimus, ji atsakydavo: „Aš pati sau Pigmalionas.“
Jos likimą lėmė pažintis su režisieriumi Jacques’u Demy ir pagrindinis Ženevjevos vaidmuo miuzikle „Šerbūro lietsargiai“ (1964 m.).
Sentimentalus siužetas apie romantišką meilę, iš kurios galiausiai lieka laukimas, apie ištikimybę ir būtinybę rinktis tarp svajonės ir tikrovės užbūrė ir žiūrovus, ir kino kritikus.
Filmas laimėjo Auksinę palmės šakelę, o C.Deneuve tapo žvaigžde.
Vėliau ji sakė: „Susitikimas su J.Demy man buvo lemtingas. Nežinau, ar būčiau likusi kine, jei mūsų keliai nebūtų susikirtę.“
Nuo pat karjeros pradžios C.Deneuve stengėsi peržengti savo aktorines galimybes ir teikė pirmenybę tiems režisieriams, kurie gebėjo į ją pažvelgti naujai, o ne naudoti jau įsitvirtinusį įvaizdį.
C.Deneuve tapo prancūzų kino simboliu, jai teko vaidinti paslaptingas gražuoles, savimi patenkintas buržua, biseksualias vampyres ir paprastas moteris, ji bendradarbiavo su garsiais režisieriais Luisu Bunueliu, F.Truffaut, Andre Techine, Larsu von Trieru, François Ozonu.
Aktorę pagerbė Berlyno, Kanų, Venecijos kino festivaliai, ji pelnė kelis „Cezarius“ ir buvo nominuota „Oskarui“ už vaidmenį Regis Wargnier režisuotoje „Indokinijoje“.
1985-ųjų pabaigoje Prancūzijos miestų merų komitetas kino žvaigždę išrinko Prancūzijos Respublikos nacionalinio simbolio Marianne skulptūros modeliu.
Aktorės santykiai su vyrais nesiklostė taip puikiai kaip kino karjera. Keliuose interviu prancūzė prisipažino, kad giminystę vertina labiau negu meilės ryšius. Vyrų dėmesio ji niekada nestokojo ir visada savo gerbėjus mesdavo pirma.
Palikusi R.Vadimą, kuris buvo nusiteikęs vedyboms, C.Deneuve įsimylėjo britų mados fotografą Davidą Bailey ir ištekėjo už jo. Ši vienintelė santuoka subyrėjo vos po trejų metų.
Į vestuvių ceremoniją susirinko visa Londono bohema, jaunoji vilkėjo juodą suknelę, jaunasis irgi nesipuošė smokingu, o jo pabrolys buvo Mike’as Jaggeris. Vyras iškart supažindino žmoną su savo aplinkos žmonėmis – „Naujosios bangos“ režisieriais, o šie ėmė ją kviesti į savo filmus.
Kuo geriau klojosi karjera, tuo labiau šlijo asmeniniai santykiai. Sutuoktiniai kiekvienas gyveno savo gyvenimą, retai bendravo ir neliko nieko kito, kaip skirtis. Anot C.Deneuve, nauda iš šios santuokos tokia, kad ji gerai išmoko anglų kalbą.
1970-aisiais filmo „Tai atsitinka tik kitiems“ filmavimo aikštelėje C.Deneuve ir visam pasauliui žinomas italas M.Mastroianni įsisuko į pašėlusį meilės tango. Kelerius metus jie susitikinėjo Romoje, Paryžiuje, Nicoje – tai buvo triukšmingų užstalių, ilgų vakarėlių, jaukių pasimatymų ir prašmatnių dovanų metas.
Catherine susilaukė nuo Marcello dukters Chiaros, bet atsisakė tekėti, nors jis dėl jos išsiskyrė su žmona. Taip jie ir gyveno: M.Mastroianni savaitę būdavo Paryžiuje, savaitę – Romoje, kol vieną dieną išgirdo: „Mūsų santykiai išseko. Atleisk ir sudie.“
„Geriausias būdas išsaugoti vyro meilę – neištekėti už jo“, – įsitikinusi C.Deneuve.
Dvi žvaigždės viename skliaute – taip vadinti Alainas Delonas ir C.Deneuve, kartu vaidinę režisieriaus Jeano Pierre’o Melville’io trileryje „Un Flic“ (1972 m.). Praėjus dviem savaitėms po filmavimo pabaigos aktoriai kartu vakarieniavo, o kartą fotografai juos užfiksavo pusryčiaujančius A.Delono viloje.
Catherine kaip visada tylėjo, o A.Delonas tauškė be perstojo, dalijo interviu visiems laikraščiams. Taip, jis sutiko savo vienintelę meilę, be kurios neįsivaizduoja gyvenimo. Laikraščiai gražiausiai porai skyrė pirmuosius puslapius, o paskui nugriaudėjo skandalas, kuris dar labiau pakurstė domėjimąsi šia moterimi.
„Iš plepių asistentų sužinojau, kad mūsų romanas buvo įtrauktas į filmo reklamos kampaniją, tik Alainą įspėjo ir pasiūlė sandėrį, o aš bučiavausi už dyką. Tiesą sakant, Alainas bučiuojasi šlykščiai. Nesuprantu, kodėl jį taip myli moterys. Jis bandė man pasiteisinti – kažką vapėjo apie lažybas ir nevykusį pokštą“, – intrigos užkulisius atskleidė C.Deneuve.
Istorija baigėsi tuo, kad A.Delono nepasmerkė tik visiškas tinginys, filmo „Un Flic“ platinimas triukšmingai žlugo.
Išskirtinis C.Deneuve kūrybos puslapis – darbas su dar viena prancūzų kino garsenybe Gerard’u Depardieu. Jie kartu nusifilmavo dešimtyje juostų ir liko geri draugai.
Gerard’as buvo tas žmogus, su kuriuo ji galėjo atvirai pasikalbėti apie meilės nepastovumą.
„Kalbėti apie meilę man patiko tik su G.Depardieu. Mes ištuštinome visas raudonojo vyno atsargas jo rūsyje. Ir plepėdavome sėdėdami balkone ištisas paras.
Žinoma, niekas nepatikės, bet tada supratau, kad tikra draugystė ir yra meilė. Mus sieja tvirta vyriška draugystė. O daugiau jūs nesužinosite“, – sakė C.Deneuve žurnalistams.
G.Depardieu apie kolegę atsiliepė labai originaliai: „Catherine – vyras, kokiu aš norėčiau būti.“
Bandymas sugundyti – ne nusikaltimas
* Lemtingos gražuolės C.Deneuve požiūris į vyrus ilgainiui suminkštėjo – ji ėmė juos ginti netgi prieštaringose situacijose.
* Kai prieš metus kilo skandalas ir būrys kino žvaigždžių apkaltino Holivudo prodiuserį H.Weinsteiną seksualiniu priekabiavimu ir prievarta, o įkandin jo gerą vardą prarado ir daugiau žmonių, kuriems pažerta priekaištų dėl flirto ar nederamo elgesio, C.Deneuve su kitomis aktorėmis pasirašė atvirą laišką.
* Jame rašoma: „Vyrai iš karto baudžiami, atleidžiami iš darbo, nors tik palietė kam nors kelį ar bandė pabučiuoti. Išžaginimas – nusikaltimas, tačiau bandymas sugundyti, tebūnie primygtinai ar negrabiai, nėra nusikaltimas.“
* Kilus kritikos bangai C.Deneuve teko teisintis, bet savo pozicijos ji taip ir nepakeitė.
Parengė Eleonora Bačytė
