Garsus vokiečių režisierius Raineris Werneris Fassbinderis (1945–1982), rusų kino legenda Sergejus Bondarčiukas (1920–1994) ar labiausiai sėkmės lydimu Holivudo aktoriumi ir prodiuseriu „Forbes“ sąraše 2015 metais įvardytas Bradley Cooperis (43 m.) nėra tie kūrėjai, kurių filmus lietuvis režisierius V.Kubilius išskirtų iš kitų gerų pasaulio juostų.
Šiuo metu V.Kubilius visą laiką skiria ką tik pradėtam filmuoti dokumentinių filmų ciklui „Traukinys į mirtį“.
Jame bus pasakojama apie tai, kaip Lietuvą okupavę sovietai jos ministrus ir kitus politinio elito atstovus surakintus kupė vagonuose išvežė į Maskvą.
– Kada sužinojote, kad Kubiliaus pavardė taip paplitusi tarp režisierių? – „TV antena“ pasiteiravo V.Kubiliaus.
– Kartą skaičiau Ernsto Theodoro Amadeaus Hoffmanno pasaką apie kubilių, kurio dukrai piršosi karaliaus sūnus. Kubilius jam atsakė, kad išleisiąs dukterį tik už to, kuris padarys gražią statinaitę.
Įsimylėjęs karalaitis išmoko amato ir tai galų gale jam išėjo į naudą. To kubiliaus orumas ir savigarba man padarė įspūdį, pradėjau domėtis, kaip tas amatas vadinamas kitose šalyse. Dirstelėjau – oho!
– Kokį įspūdį padarė tas atradimas?
– Smagu, juk aš – irgi režisierius. Režisierius ir mano sūnus Dominykas Kubilius. Be to, nustebau ir apsidžiaugiau, kad kubiliai buvo turtingi ir svarbūs.
Tai ne vargšas šaukštų drožėjas. Kubilius turėjo turėti daugybę pameistrių, tai buvo to meto fabrikantas.
– Kaip paaiškintumėte tokią Kubiliaus pavardės sėkmę kine? Ar kubiliaus veikla turi ką nors bendra su režisūra?
– Mano manymu, kubiliai turėjo vieną itin reikalingą režisieriams savybę – strateginį mąstymą. Jie privalėjo tiksliai numatyti savo veiksmus toli į priekį – nuo tinkamai paruoštos ir apdirbtos medienos iki kokybiško gaminio.
Kol nebuvo kompiuterių ir TV filmus montuodavo vaizdo magnetofonais, turėjai įsivaizduoti visą būsimą filmą iki mažiausių smulkmenų.
Kubiliai buvo nepastebimi, bet svarbūs. Atrodytų – kažkokia statinė, o kaip buvo svarbu turėti gerą statinę kur nors Italijoje, kur vynas laikomas dešimtmečius.
Be sviestamušių, rėčkų ir kubilų ūkyje būdavo sunku išsiversti. Kiek žinau, kubiliai nesunkiai tapdavo baldžiais – jie mokėjo dirbti su mediena.
Be to, kubiliai būtinai turėjo turėti komandą – be gerų pameistrių negalėjo nieko padaryti. Nėra paprasta užpirkti medienos, ją metų metais džiovinti, lanku išlenkti, preciziškai išpjauti.
Kaip, beje, ir režisieriai. Jei turi gerą komandą, gali tikėtis gero rezultato.
Režisierius privalo mokėti visus uždegti. Pamenu, filmui „Praeitis dabar“ gavome pinigų iš Europos Sąjungos fondų su sąlyga, kad ir LRT tiek pat duos.
Televizija pinigų neturėjo, bet davė automobilį važinėti į Rumšiškes, kur buvo filmuojama. Važiuojame į Rumšiškes, visi pikti, akivaizdu, kad komandiruotpinigių niekas nemokės. Bet jau pirmą filmavimo dieną burbėjimai baigėsi, nes žmonės patikėjo, kad tai, ką daro, yra svarbu.
Vėliau tas filmas buvo gerai įvertintas tarptautiniuose festivaliuose.
– Ar to galima išmokti?
– Jeigu būsi nenuoširdus, niekas tavimi netikės.
– Ar nuo vaikystės norėjote tapti režisieriumi?
– Mano tėvas Algirdas Kubilius buvo Klaipėdos dramos teatro aktorius, bet jis bandė mane atkalbėti nuo aktorystės. O aš norėjau tapti aktoriumi.
Pirmais metais neįstojau – esą per geras atestatas visą gyvenimą stovėti scenoje su alebarda.
Įstojęs į Vilniaus universitetą Kiemo teatre vaidinau Prometėją Justino Marcinkevičiaus „Heroicoje“ ir po metų pabandžiau vėl stoti į tuometę Konservatoriją.
Tąkart buvo renkamas televizijos režisierių kursas – taip ir tapau režisieriumi. Nesigailiu.
– Ar stojantiems į teatro mokyklą Kubiliams vertinimo komisija turėtų teikti pirmenybę?
– Tikrai ne. Antraip ir Dailės akademija turėtų pridėti Kubiliams papildomų balų – juk itališkai kubilius yra „botticelli“.
Rengė bado akciją
Virgilijus Kubilius – televizijos režisierius. Atgimimo pradžioje kūrė ekonominę publicistinę laidą „Akistata“, itin populiarią dėl intarpų „12 brolių ir trys pusbroliai“ apie 15 tuometės Sovietų Sąjungos respublikų santykius.
Filmų „Donkichotai ant ratų“, „Pažaislio vienuolyno idilės“, „Prarasto meisto beieškant. Kaunas“, „Kijevas – Lietuvos epocha“ režisierius.
1999 metais jo sukurtas dokumentinis filmas „Praeitis dabar“ laimėjo pirmą vietą tarpautiniame „Circom Regional“ konkurse naujųjų technologijų kategorijoje.
1991 metais surengė LRT darbuotojų bado streiką dėl perversmininkų užimtų televizijos ir radijo patalpų.
Dalyvavo kuriant internetinę svetainę pasaulio lietuvių vaikams „Pasakų skrynelė“.
