„Mano sūnaus žmonai buvo diagnozuotas vėžys ir reikėjo pagalbos. Ir aš turėjau atvažiuoti. Mergytei tebuvo metai ir septyni mėnesiai, kai aš čia atvykau“, – LRT laidai „(Ne)emigrantai“ pasakojo Liucija.
Tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio į Kanarus atvyksta plačiomis šypsenomis, pasirengę atostogauti. Niekam net į galvą neateitų, kad čia gali būti liūdna. Tačiau Liucijos patirtis visiškai priešinga.
Atvykusi į Fuerteventūrą moteris išgyveno didžiulį skausmą. Saloje Liucija apsigyveno marčios ligai stipriai progresuojant, kiekvieną dieną jai darėsi vis blogiau. Marti mirė 2016-ųjų vasarį.
Šeimos gelbėti atvykusi močiutė visada stengėsi atrodyti pozityvi ir kuo daugiau šypsotis, nors dabar prisipažįsta, kad įsikurti naujoje pasaulio vietoje ir pačiai nebuvo lengva.
„Auginti anūkę – daug didesnė atsakomybė, nei auginti savo pačios vaikus. Tapau daug dėmesingesnė ir atsargesnė“, – sako Liucija.
Vis dėlto kantrybės Liucijai reikia ne tik auginant anūkę, bet ir mokantis ispanų kalbos specialioje suaugusiųjų mokykloje.
Pasakodama savo istoriją Liucija nori įkvėpti kuo daugiau bendraamžių. Ji sako, kad ir sulaukus brandaus amžiaus galima daug nuveikti, siekti senų svajonių, keliauti.
„Niekada nereikia nurašyti savęs. Jeigu yra šiokios tokios finansinės galimybės – kelionės, pagyvenimas kur nors kitur tiktai praturtina žmogų. Tada sužinai, ko tu iš tiesų nori“, – tikina L.Bašinskienė.
Įkvepianti Liucijos istorija „(Ne)emigrantuose“ – šį vakarą 19:30 val. per LRT televiziją.
