Kovo 11-osios Akto signataras filosofas B.Genzelis prieš penkerius metus liko našlys, kai anapus iškeliavo žmona Apolonija. Tačiau garbaus amžiaus vyras žinojo, kad netrukus susiras naują žmoną.
„Mano amžinatilsį žmona sakydavo: „Tu be moters neišgyvensi“, – šypsojosi B.Genzelis.
Vis dėlto niekas, net jis pats, nesitikėjo, kad kita žmona taps į dukras tinkanti odontologė Mėnulė Muldarytė.
„Ne paslaptis, kad Bronius vertina gražias moteris, pastebi ir visada tai pasako. Aš nepavydžiu. Bet kai jis man pasipiršo, o aš dvejojau, mano teta pasakė: „Tu pagalvok, tau už nugaros stovi mažiausiai penkios“, – B.Genzelio simpatijas jam pačiam girdint aptarinėjo M.Muldarytė-Genzelė LNK laidoje „Nuo... Iki...“
B.Genzelis ir Mėnulės tėvas kadaise buvo draugai, tad signataras ją pažinojo nuo mažumės.
Į Mėnulę kaip į dailią moterį jis pažvelgė prieš dešimt metų, kai su žmona Apolonija lankėsi vienoje Vilniaus poliklinikų ir ten ją sutiko.
Mėnulės Bronislovas nebuvo matęs kone trisdešimt metų ir labai nustebo, kad maža bičiulio dukra išaugo į akį traukiančią moterį. Jis netgi paklausė: „Čia tu?“ Buvo vaikas ir še tau – suaugusi moteris.
Artimiau su Mėnule bendrauti Bronislovas pradėjo mirus žmonai Apolonijai, su kuria pragyveno net 60 metų. „Bijojau būti vienas, vienatvė mane slėgė, negalėjau rasti sau vietos, – guodėsi vyras. – Kol žmona buvo gyva, nors ir sirgo, jaučiau, kad kažkas yra, žinojau, dėl ko gyvenu. Žmogus turi žinoti, dėl ko gyvena!“
Mirus žmonai, B.Genzeliui teko pasirūpinti laidotuvėmis, o vėlesnės savaitės buvo ypač sunkios. Kad išsklaidytų gedulingą nuotaiką, politikas paskambino savo dantų gydytojai Mėnulei ir paprašė jį prablaškyti.
„Jis pasiguodė, kad labai blogai jaučiasi, ir pasiteiravo, ar negalėtume kur nors išvykti. Kur nors toliau, kad būtų galima atitrūkti nuo kasdienybės, nuo įkyrių minčių“, – prisiminė Mėnulė, kaip dabar galima sakyti, pirmą pasimatymą su būsimu vyru.
Garbaus amžiaus našlys atsidūrė jaunų moterų draugijoje pajūryje. Jos signatarą vedėsi į populiarius barus, kaip įmanydamos stengėsi pralinksminti. Bet Bronislovas Mėnulės draugių nė nematė, nes jam rūpėjo tik ji.
„Po kelionės į Klaipėdą Bronius ėmė vis dažniau skambinti, susitikdavome papietauti. Galbūt man buvo šiek tiek keista, bet maniau: „Ko gero, žmogui reikia paguodos“, – svarstė Mėnulė.
Lankydamiesi Druskininkuose jie išbandė SPA procedūras. Pasirodo, Bronislovas iki tol niekada nebuvo buvęs sanatorijoje. Mėnulė jį supažindino ir su kitokiais atsipalaiduoti ir užsimiršti padedančiais malonumais: manikiūru, pedikiūru, masažu.
„Anksčiau nebuvau išbandęs tos procedūros, kur reikia rankas mirkyti“, – juokėsi vyras.
Mėnulė neslėpė: kai pradėjo artimiau bendrauti su B.Genzeliu, sužinojo, kad jo siekia ne viena moteris.
„Bronius tikrai populiarus tarp moterų, jos nuolat sukasi aplinkui. Vienos nori jausmų, o kitos įsivaizduoja, kad galbūt gaus pinigų.
Kiek kartų skambino važiuojant automobiliu – mikrofonas įjungtas, nori nenori girdi pokalbį. Kalba, verkia, prašo pinigų“, – pasakojo dabartinė signataro žmona.
Bronius Mėnulę sužavėjo dėmesiu, vidine ramybe, kultūra, išsilavinimu ir kūryba. Apie B.Genzelį namuose buvo kalbama nuo vaikystės, todėl jautė jam pagarbą. Kada sukirbėjo jausmas, kad gal tai būsimas vyras?
„Kartą važiuodama pietauti susimąsčiau: „Ne kiekvieną Genzelis pakviestų pietų“, – juokėsi moteris.
Netrukus Bronislovas pasipiršo. Pasirodo, teko pirštis penkis kartus, kol M.Muldarytė sutiko tekėti.
„Kai pasipiršo pirmą kartą, juokiausi. Kai pasipiršo antrą, trečią ir ketvirtą, juokėmės kartu su draugėmis. Bet kai pasipiršo penktąkart, lemiamą žodį tarė teta.
Ji man pasakė: „Tai rimtas, padorus žmogus, tu pagalvok, ar dar kada nors gyvenime pasikartos tokia galimybė.“ Tada pagalvojau ir galiausiai sutikau, – ilgas piršlybas, dvejones ir apsisprendimą prisiminė Mėnulė ir čia pat kvatodamasi pridūrė: – Kai pasakiau, kad sutinku, Bronius atsigulė į ligoninę.“
Vestuvės buvo suplanuotos per mėnesį. Kai tik Bronislovą išleido iš ligoninės, juodu, liudininkų pora ir Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotoja susirinko dviejų kambarių bute Vilniaus Antakalnio rajone – ten ir įvyko santuokos ceremonija.
„Broniui sunku judėti dėl stuburo problemų, tad buvo sudėtinga tuoktis kur nors kitur“, – paaiškino Mėnulė.
Moteris puikiai supranta, kad daugelis nepatikliai žiūri į šią santuoką.
„Žmonės kalba nežinodami nei situacijos, nei mūsų jausmų. Bronius kasdien manęs laukia grįžtančios iš darbo. Jei užtrunku, iškart skambina. Galbūt aš nesu tokia gera jam, koks jis – man.
Deja, jis jautriau reaguoja į neigiamus komentarus. O dėl manęs – kas ką nori, tą tegul ir šneka. Žmona reikalinga tam, kad rūpintųsi vyru. O jeigu niekuo nesirūpini, neturi jokios naštos, kam tada gyventi?“ – savo gyvenimo filosofiją trumpai išdėstė M.Muldarytė-Genzelė.
Parengė Milda Augulytė
