Kas šiandien mums yra „Krikštatėvis“? Vienas garsiausių filmų, daugeliui įkūnijantis pačią kinematografijos sąvoką.
Antrasis pagal reikšmę filmas Holivudo istorijoje, nusileidžiantis tik Orsono Welleso „Piliečiui Keinui“ (1941 m.), – tokia Amerikos kino meno akademijos nuomonė.
Tai autorinio draminio kino etalonas, artimas bei suprantamas ir masiniam žiūrovui.
Tai bilietų kasų rekordininkas ir daugybės apdovanojimų, tarp jų – „Oskaro“, laureatas.
Tai neatskiriama masinės kultūros dalis, ištąsyta į citatas, vaizdus ir memus. Galiausiai tai tokių kino meistrų kaip Stevenas Spielbergas pamėgtas filmas.
Kuo grįsta „Krikštatėvio“ magija? Atsakyti į šį klausimą juo įdomiau, kad kuriant juostą niekas nepranašavo tokios sėkmės, o režisierius Francis Fordas Coppola (79 m.) ilgą laiką savo kūrinį laikė visiškai nevykusiu.
Filmo literatūrinis pagrindas – Mario Puzo romanas apie Niujorko mafijos kasdienybę. Jis rašytas negalvojant apie kultūrinę reikšmę.
Paprasčiausiai autoriui, daugiavaikiam tėvui ir užkietėjusiam lošėjui, trūks plyš reikėjo pinigų.
Leidėjai jam patarė: „Jei norite padidinti knygų pardavimo rodiklius, daugiau rašykite apie mafiją.“
Įsiskolinęs rašytojas griebėsi šios idėjos ir tuoj pat apmetė naujos knygos planą, tačiau net aštuonios leidyklos jį atmetė. Vienintelė M.Puzo viltis prasimanyti pinigų buvo skubiai surasti šio projekto pirkėją.
Iš eskizų sukurpęs scenarijų, jis patraukė į studiją „Paramount Pictures“ ir įsigudrino parduoti filmo apie organizuotą nusikalstamumą idėją už 10 tūkst. dolerių avansą bei 75 tūkst. dolerių atlygį pasirodžius knygai.
Studijoje šis projektas buvo greitai pamirštas, juolab kad naujausias jos filmas apie mafiją „The Brotherhood“ su Kirku Douglasu patyrė nesėkmę.
Tuo metu M.Puzo romanu vis dėlto susidomėjo viena leidykla. Gavęs dar vieną avansą, jis sėdo rašyti „Krikštatėvio“ ir netikėtai romanas tapo bestseleriu – „The New York Times“ populiariausių knygų sąraše išsilaikė 15 mėnesių.
Tuomet „Paramount Pictures“ vadovai prisiminė pigiai gautą scenarijų pagal pasaulinį bestselerį ir puolė kalti geležies, kol ji dar karšta.
Ankstesnių filmų apie mafiją nesėkmę jie susiejo su tuo, kad juostas kūrė ne italai. Šįkart prodiuseris Robertas Evansas nutarė darbą patikėti išeiviams iš Apeninų pusiasalio – tik taip medžiaga galėjo įgauti „spagečių kvapo“ – tapti pakankamai įtikinama.
Pirmiausia italas turėjo būti režisierius. Tarp pirmųjų svarstyta Sergio Leone kandidatūra, tačiau siužetas apie mafiją jo nesudomino. (Labai greitai jis pradės graužtis nagus ir nusiramins tik sukūręs „Kartą Amerikoje“.) Kiti kandidatai irgi nenorėjo romantizuoti mafijos.
Taip pamažu atėjo F.F.Coppolos – ambicingo, bet sėkmės nelabai lydimo režisieriaus, nors ir laimėjusio „Oskarą“ už karinės dramos „Patonas“ scenarijų, – eilė.
M.Puzo romanas jam nepatiko dėl sekso ir smurto scenų gausos, tačiau sutiko jį ekranizuoti, nes irgi turėjo skolų: jo kartu su George’u Lucasu (74 m.) San Fransiske įkurta studija „American Zoetrope“, antiholivudinio kino kūrėjų namai, buvo įsiskolinusi 600 tūkst. dolerių.
„Imkis, Franci, – ragino G.Lucasas. – Mums iš tikrųjų reikia pinigų. Galiausiai ką tu prarasi?“
Prodiuserius F.F.Coppola viliojo patirtimi: bendradarbiavimas su B filmų (mažo biudžeto) karaliumi pramintu Rogeriu Cormanu ir kelių mažo biudžeto juostų filmografija piršo mintį, kad jis sugebės juostą sukurti greitai ir nebrangiai.
Tačiau F.F.Coppola kaip tik ir pradėjo nuo finansavimo didinimo.
„Paramount“ norėjo filmuoti paviljonuose, apsiriboti veiksmu mūsų laikais, o F.F.Coppola pareikalavo filmavimo natūroje Niujorke ir Sicilijoje, veiksmą nukelti ir į 5 bei 6 dešimtmečius. Taip filmo biudžetas nuo pradinių 2,5 mln. dolerių padidėjo iki 6 mln. dolerių.
Scenarijaus autorystė priklauso M.Puzo ir F.F.Coppolai. Jie bendradarbiavo per atstumą: parašęs scenarijaus darbinį variantą, F.F.Coppola jį nusiuntė M.Puzo. Šis režisieriui perdavė savo apmatus.
Taip jie ir rašė – vienas San Fransiske, kitas – Los Andžele, nuolat susisiekdami ir aptardami tiek esmines scenas, tiek smulkias detales.
„Padažui reikia iš pradžių pakaitinti česnaką“, – rašė scenarijuje F.F.Coppola. M.Puzo išbraukė eilutę ir parašė: „Iš pradžių reikia iškepti česnaką. Gangsteriai nekaitina.“
Nesutarimų su studija kilo ir dėl aktorių atrankos, pirmiausia – dėl tėvo ir sūnaus Vito ir Maiklo Korleonių atlikėjų. Ir vėl F.F.Coppolai pavyko palaužti studijos pasipriešinimą ir skirti vaidmenis labiausiai nepageidaujamiems aktoriams.
Marlono Brando „Paramount“ nenorėjo matyti dėl bjauraus charakterio. Be to, M.Brando jau buvo laikomas mušta korta. Tačiau F.F.Coppola slapta nufilmavo su juo vieną sceną, kurią jis suvaidino taip įtikinamai, kad prodiuseriams teko sutikti.
O Alo Pacino nenorėjo imti todėl, kad aktorius buvo nežinomas, – daugiausia vaidino teatre, be to, daugelį trikdė jo nedidelis ūgis – 170 cm.
Galiausiai jį patvirtino prieš pat filmavimo pradžią.
Beje, M.Brando, A.Pacino ir daugelį kitų aktorių F.F.Coppola pasirinko beveik iš karto, tačiau studija pareikalavo rengti papildomas atrankas: kaip Vitas Korleonė bandyti Laurence’as Olivier ir O.Wellesas, kaip Maiklas Korleonė – Warrenas Beatty, Robertas Redfordas, Dustinas Hoffmanas ir Martinas Sheenas.
Tai nieko nepakeitė, tik padidino filmo išlaidas.
Filmavimas prasidėjo 1971-ųjų kovo pabaigoje. Iki liepos grupė dirbo Niujorke ir Kalifornijoje, po nedidelės pertraukos – kelias savaites Sicilijoje. Apie 90 proc. filmo – tikri objektai, daugiau kaip 120 vietų.
Juostos kūrimas buvo susijęs su tikra grėsme autoriams. Niujorko mafiozai nutarė, kad filmas juos apšmeiš, diskredituos ir paniekins, todėl stengėsi sužlugdyti filmavimą ir protestais gatvėse, ir tiesiogiai grasindami susidoroti.
Galiausiai viskas apsiribojo reikalavimu iš scenarijaus išbraukti žodį „mafija“.
Kadangi jis buvo pavartotas tik kartą ar du, autoriai be didelės prasminės žalos žodį išbraukė, o mainais užsitikrino gangsterių palaikymą.
Pavyzdžiui, jie noriai filmavosi masinėse scenose ir konsultavo kūrėjus. Filmas dėl to, savaime suprantama, tapo dar tikroviškesnis.
Bet svarbiausias sėkmės dėmuo – tema. F.F.Coppola atmetė M.Puzo romano perteklines detales bei šalutinius siužeto motyvus ir susitelkė į šeimos temą, dramatiškus tėvo ir sūnaus santykius.
Per tris ekrano laiko valandas šie du herojai išgyvena didžiulę evoliuciją, bendraudami vienas su kitu virsta savo priešingybe: visagalis mafiozas tampa bejėgiu senuku, o idealistiškai nusiteikęs jaunuolis – negailestingu žudiku.
Sūnus keičiasi mėgindamas apginti tėvą, bet tik sudaužo jam širdį.
Ko gero, sunku sugalvoti tokį tragišką ir kartu taip suprantamą bei artimą žiūrovui siužetą.
Frazės tapo sparnuotos
* Dar vienas filmo dramaturgijos bruožas, užtikrinęs jam klasikos statusą, – aforistinių frazių, tapusių lakiais posakiais, gausa.
* Prisiminkime kad ir mūsų kalboje įsitvirtinusį „Nieko asmeniška, tai tik verslas“.
* O garsioji frazė „Aš jam pateiksiu pasiūlymą, kurio jis negalės atsisakyti“ – visai ne M.Puzo ar F.F.Coppolos kūrinys. Jos autorius – prancūzų literatūros klasikas Honore de Balzacas, pavartojęs šią frazę romane „Tėvas Gorijo“. Dabar ji užima antrą vietą garsiausių JAV kino frazių dešimtuke. (Garsiausia Amerikos kino instituto ekspertai išrinko Clarko Gable’o herojaus paskutinį kreipimąsi į Vivien Leigh heroję dramoje „Vėjo nublokšti“: „Jei atvirai, brangioji, man visiškai tas pats.“)
