Retai interviu dalijanti K.Kazlauskaitė atsivėrė LRT televizijos laidoje „Gimę tą pačią dieną“.
Būsima aktorė gimė 1953 metų vasario 13 dieną Kaune „Inkaro“ gamyklos kultūros namų direktoriaus Napaleono ir buhalterės Irenos šeimoje. Kristina – antras vaikas šeimoje, jos brolis buvo ketveriais metais vyresnis.
Šeima iš pradžių glaudėsi nuomojamame kambaryje Lampėdžiuose. Kristina iki šiol prisimena piktą šeimininkės gaidį.
„Į būdelę tekdavo eiti su mama ir dar malką pasiėmus, nes gaidys šokdavo ant galvos ir imdavo kapoti. Jis buvo gudrus. Nuėjus į tualetą užšokdavo ant stogelio ir laukdavo, kol išeisi“, – pasakojo K.Kazlauskaitė.
Vėliau šeima persikraustė į Žaliakalnį pas močiutę. Kieme buvo du fontanai, gražių gėlynų ir sodas. Ten ir prasidėjo pirmieji vaikiški spektakliai, koncertai. Garažo tarpduryje buvo scena, o priešais – gyventojų langai. Visi su pasimėgavimu žiūrėdavo į šokančius, dainuojančius ir eilėraščius deklamuojančius vaikus.
Mokslai K.Kazlauskaitei mažai rūpėjo. Kur kas įdomiau būdavo pas tėtį kultūros namuose, kur pilna visokios veiklos: „Labai mėgau šokti ir dainuoti. Jau pamečiau skaičių, kiek sporto šakų lankiau. Dėl to mokslams likdavo mažai laiko. O tėvai buvo labai griežti.
Tėvelis sakydavo, kad tas, kas meluoja, tas ir vagia, o kas vagia, tas ir užmušti gali. Bet kai prisidirbi, tai kaip nepameluosi? Tik iš manęs melagė buvo prasta. Man tėvas pasakydavo: „Pažiūrėk į akis.“ Ir tą pačią sekundę galėjau apsišlapinti. Jam viskas būdavo aišku. Tada liepdavo pačiai pasiimti diržą.“
Daugiausia pylos Kristina gavo už tai, kad prisirinkusi trejetų pamelavo, jog mokytoja surinko pažymių knygeles. Po kelių dienų tėvas suabejojo dukters paaiškinimu ir nutarė apsilankyti pas mokytoją. Taip paaiškėjo tiesa. Būsimą artistę tėvas gerai paauklėjo.
Kristina sugebėdavo suderinti, rodos, nesuderinamus dalykus: bažnyčią ir pionieriaus kaklaraištį.
„Buvau aktyvi pionierė, o vakarais į bažnyčią vaikščiojau. Žinote, tais laikais per pamaldas mergaitės klūpėdavo su veliumais. Ir aš klūpėjau. O iš ryto – kaklaraištis – ir aš pionierė.
Nieko neklausinėjau, nesikapsčiau. Tik man buvo keista: na, kodėl ir Dievas geras, ir Leninas geras – jis gi mokė, kad visi žmonės turi būti lygūs. Aš tada nemaniau, kad gali meluoti televizija, radijas, laikraščiai“, – kalbėjo K.Kazlauskaitė.
Ji mėgo ne tik bažnyčią, bet ir kino teatrą. Paauglystėje pirmoji meilė buvo vienas amerikiečių aktorius iš seno filmo apie Heraklį.
„Kai pamačiau tą Heraklį, akių negalėjau atitraukti. Tą filmą gal septynis kartus žiūrėjau. Pabėgdavau iš pamokų, kad galėčiau suspėti į visus seansus, – pro vienas duris įeidavau, pro kitas išeidavau ir vėl iš naujo įeidavau“, – pasakojo aktorė.
Netrukus Kristinos meilės objektas pasikeitė – širdis pradėjo stipriau plakti išvydus blondiną iš 10C klasės. Kartą paprašiusi to vaikino pamokyti groti pianinu, Kristina pateko į nepavydėtiną padėtį.
„Jis dėliojo mano pirštus ant klavišų ir tuo metu įėjo mūsų inspektorė – sena pana. Maniau, kad mane iš mokyklos išmes, nežinia kas jai susišvietė“, – pasakojo aktorė.
K.Kazlauskaitei pačiai dėl ateities nereikėjo sukti galvos. Ji dar nebuvo gimusi, o tėvas pasakė: bus vardu Kristina, o užaugusi taps aktore.
„Sėdime Vilniuje, tuometėje Lenino aikštėje. Tėvelis sako: „Matai, kur rodo Lenino ranka? Į Konservatoriją. Ten kelias. Matai, kaip durys sunkiai atsidaro? Sunku bus, bet kelią rodo ir einam.
Kai atėjau ir pamačiau tuos jaunuolius, pamaniau, kad jie visi artistai, tik ne aš. Mama mane aprengė kaip į pionierių chorą: su juodu sijonėliu, baltomis puskojinėmis, balta bliuzele, liepė kasą ant šono susipinti. Tai aš tokia atvažiavau ir galvoju: „O dangau!“
Kiti, mačiau, su gitaromis vaikščioja, merginos su ilgais sijonais, su kažkokiomis skaromis, kažką skaito. O aš maniau, kad čia prasidės konsultacijos. Įpuoliau kaip musė į barščius. Tėvelis man sakė: „Lieps būti karve, stoji ant keturių ir mūki. Tai ir dariau, ką liepė“, – prisiminė stojamuosius Kristina.
K.Kazlauskaitė studijavo režisierės Dalios Tamulevičiūtės vadovaujamame aktorių kurse kartu su būsimomis žvaigždėmis: Kostu Smoriginu, Remigijumi Vilkaičiu, Algirdu Latėnu, Violeta Podolskaite, Dalia Storyk ir kitais.
„Pasiutusiai buvo sunku. Aš mokykloje neišmokau mokytis. Siaubas apimdavo, kai pasidedi krūvą knygų ir supranti, kad viską turi perskaityti. Mes iš specialybės paskaitų išeidavome dešimtą ar vienuoliktą, vėlesniuose kursuose – ir pusę pirmos nakties.
O aštuntą ryto reikėdavo sėdėti paskaitoje arba stovėti prie šokių lazdos. Aš net iš studentų sąrašų buvau išbraukta, turėjau daug skolų. Kursiokai prispaudę mane visaip audė, kad nevoliočiau durniaus. Dėstytoja D.Tamuliavičiūtė sakė: „Eik po truputį, išsilaikyk.“ Paskui viskas vyko normaliai“, – pasakojo aktorė.
Studijų metais Kristina ištekėjo. Išrinktojo toli neieškojo, įsimylėjo kurso draugą Vidą Petkevičių: „Aišku, buvo meilė. Kitaip, ko ženytis“
V.Petkevičius Kaišiadoryse turėjo estradinę grupę. Savaitgalį jaunavedžiai ten važiuodavo ir šokiuose koncertuodavo: „Buvome savarankiški. Tėvelis pasakė: „Atsisėdote ant savo užpakalio ir tvarkotės“.“
1975 metų birželį D.Tamulevičiūtės aktorių dešimtukas pradėjo savo diplominių spektaklių savaitę. Spektakliai sulaukė milžiniško atgarsio ir liaupsių. Prasidėjo auksinis dešimtuko laikas. Kristina su kurso draugais įsidarbino Jaunimo teatre.
Kai abi su kolege V.Podolskaite repetavo Džuljetos vaidmenį režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklyje, laukėsi pirmagimių.
„Kai apie tai pranešėme E.Nekrošiui, jis supyko, bet kažkaip tolerantiškai išlaukė. Mes ėjome į repeticijas, kol galėjome, pasigimdėme ir po mėnesio grįžome į sceną“, – pasakojo aktorė.
Scenoje – premjeros ir liaupsės, o gyvenime – juodžiausios dienos. Gimus sūnui Kristina su jo tėvu Sergejumi, antruoju vyru, pasuko skirtingais keliais.
Moteris rado stiprybės atsitiesti po sukrėtimų, kurių net baisiausiame košmare susapnuoti nelinkėtų nė vienai moteriai. Kristina kentė Sergejaus smurtą.
„Taikstytis tikrai nereikia. Nors norisi išsaugoti šeimą ir vaikui tėvą, kai turi eiti į sceną ir vaidinti, o namuose tave muša – baisus pažeminimas.
Vieną dieną man kilo mintis paimti vaiką ir šokti pro langą. Bet tada prie lango sustojau ir pagalvojau: „Palauk, kodėl aš turiu šokti?“ Pasakiau vyrui, kad bus paskutinis kartas, jeigu dar kartą pakels ranką.
Jis pakėlė, aš taip puoliau atgal, kad jam mažai nepasirodė. Ir pasakiau, kad dabar jau viskas. Reikia dėti tašką, nes smurtas tik auga kaip valdžios bei pinigų troškimas. Ir galiausiai – koks tai pavyzdys augančiam vaikui?“ – atviravo aktorė.
Po skyrybų nebuvo lengva, reikėjo daug dirbti ir vienai auginti mažą vaiką.
„Dabar atsigręžiu atgal ir nežinau, kada ir kaip viską suderinau. Kai nunešiau sūnų į savaitinį lopšelį, buvo sudėtinga. Išeinu į sceną vaidinti ir galvoju, kaip ten mano vaikas. Širdis plyšdavo.
Paskui pas drauges palikdavau. Grįždavau vėlai vakare iš gastrolių, vaiką miegantį ant rankų parsinešdavau. O ką daryti?“ – kalbėjo aktorė.
Metai bėgo margindami gyvenimo puslapius vis naujomis istorijomis. 2002-aisiais TV žiūrovai Kristiną išvydo laidoje „Dviračio šou“. Greitai aktorė tapo ta, be kurios „Dviratis“ negalėjo važiuoti.
Atšventusi 50-metį moteris ryžosi drąsiam sprendimui – paliko teatrą.
„Tiesiai šviesiai pasakiau: „Išeinu, ir viskas.“ Pavargau nuo begalinės priklausomybės – kada juoktis, kada verkti, kur stovėti, kada kvėpuoti. Ir šiaip pavargau, nes paskutiniais metais daug dirbau. Išėjau kaip iš vergovės.
Buvau laiminga, kvėpuoti lengviau pradėjau. Man sakė: „Tu keliais atgal paršliauši, negalėsi be teatro.“ Ne, nė karto tokios minties nebuvo“, – sakė aktorė.
Šiuo metu Kristina mėgaujasi ramiomis popietėmis savo kiemelyje ir dalijasi patirtimi su studentais. O jie kartais prie durų savo mokytojai gėlių palieka.
Parengė Rūta PERŠONYTĖ
