Atsisveikinusi su televizija 2011 metais Laima pakeitė gyvenamą vietą. Jau septynerius metus Laima Vokietijoje, Amekės (Amecke) miestelyje gyvena su verslininku vyru Uwe.
– Kokia vaga šiuo metu teka jūsų gyvenimas?
– Kai išvykau į Vokietiją pirmuosius penkerius metus į Lietuvą skrisdavau kas mėnesį. Ten manęs išsiilgusi laukdavo brangi mamytė, deja, prieš dvejus metus ji iškeliavo Anapilin. Visada, kai grįžtu į gimtinę ir atsirakinu namų duris, stipriai suspaudžia širdį. Mamos vis dar pilni namai, jos dvasia pulsuoja namų sienos. Dabar į Lietuvą parskrendu rečiau.
Vokietijoje gyvename dideliame name. Yra sodas, didžiulis kiemas, pavėsinė, sodo namelis. Gamta čia kiek kitokia nei Lietuvoje. Čia yra ne tik miškai, pievos, ežerai, bet ir kalnai! Mes gyvename kalnuotoje vietovėje, prie ežero, šalia mūsų namų yra slidinėjimo kurortas. Gaila, kad žiema atneša mažokai baltų patalų ir slidinėjame vis mažiau. Slidinėti kartą per metus vykstame į Austriją, kur kažkada susipažinau su Uwe.
Mes su vyru daug sportuojame – vasarą miname dviračių pedalus, daug vaikštome, keliaujame, plaukiojame, rudenį ir žiemą beveik kasdien einame į sporto klubą. Kartu su dar šešiomis poromis žaidžiame kėgliais, lankomės koncertuose, švenčiame tradicines Vokietijoje šventes.
Sulaukiu nemažai svečių iš Lietuvos. Kai manęs lietuviai draugai klausia, ką veikiu – atsakau: “Gyvenu!“. Nuobodžiauti man netenka!
Ištisus dvylika metų buvau Tarptautinės sporto žurnalistų asociacijos (AIPS) viceprezidente. Lankiausi daugelyje pasaulio šalių, vedžiau seminarus apie moterų vaidmenį sporto žurnalistikoje. Iki šiol dalyvauju įvairiuose sporto forumuose, jaunųjų sporto žurnalistų programose.
LRT dirbau 31 metus – man tai buvo ne darbas, o didelis džiaugsmas, nes rengti reportažus, bendrauti su sportininkais, jų treneriais, sporto vadovais, buvo didžiulis malonumas. Kartais pasiilgstu darbo televizijoje, bet toks jau tas gyvenimas.
– Koks reportažas, varžybos ir interviu su sportininkais darė įtaką jūsų karjerai ir jums pačiai kaip asmenybei?
– Man teko bendrauti su garsiausias pasaulio sportininkais, mačiau legendines Lietuvos ir JAV svajonių rinktinės krepšinio rungtynes, kurių nelaimėjome vos per plauką.
Iš arti stebėjau daug auksinių, sidabrinių ir bronzinių Lietuvos bei užsienio sportininkų startų.
Pamenu, kai 1996 metais Atlantos olimpiadoje dirbome neturėdami nei studijos, nei ofiso, vieną vakarą, kai jau ruošėmės eiti ilsėtis, olimpiniame parke sprogo bomba. Kai esi įvykių vietoje, reaguoji truputį kitaip, pasakyčiau, net ramiau.
Kai Sidnėjaus olimpiadoje disko metikas Virgilijus Alekna tapo olimpiniu čempionu, man užuot puolus rengti reportažą, dar reikėjo būti ir vertėja, nes spaudos konferencijoje vertėjo iš lietuvių kalbos nebuvo.
Sidnėjaus olimpines žaidynes pamenu labai gerai! Šaudymo į skriejančius taikinius niekas nenorėjo komentuoti, nes sporto šaka nebuvo labai žinoma. Taip jau išėjo, kad komentuoti teko man. Prieš tai keletą kartų buvau susitikusi su Daina Gudzinevičiūte ir aiškinausi jos sporto šakos subtilybes. Vėliau, kai Daina laimėjo aukso medalį, daug kas man pavydėjo, kad turėjau garbės komentuoti olimpinės čempionės pasirodymą!
– Ar šiuo metu irgi esate sporto įvykių sūkuryje? Ką manote apie dabartinius sporto komentatorius?
– Mano gyvenimas dabar kitoks, bet jis man patinka! Kartu su manimi tuo gyvenimu dalinasi mano mylimas vyras Uwe. Jis nuostabus žmogus – tolerantiškas, mylintis, protingas, sportiškas, geras, užjaučiantis. Man pasisekė, kad jį sutikau prieš beveik 10 metų. Mes visur kartu, mūsų panašūs pomėgiai, mūsų bendri draugai, mums patinka sportuoti ir domėtis sportu.
Niekada nepraleidžiame nei vienų biatlono varžybų, kurias rodo vokiška televizija, žiūrime olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos futbolo čempionatus, važiuojame į Dortmundą, kur stadione stebime mūsų mylimos komandos „Borussia Dortmund“ žaidimą.
Vokietijoje taip pat žiūrime lietuvišką televiziją. Profesine prasme įdomu, kaip sekasi mano buvusiems kolegoms. Man smagu, kad ateina dirbti jauni žmonės, kad jie nebijo eterio, naudojasi naujausiomis technologijomis. Tiesa, kartais ausį rėžia ne itin taisyklinga lietuvių kalba, trūksta ir išsamesnės informacijos, bet tai yra normalu. Lietuvos televizijos neturi tiek daug lėšų ir nesiunčia sporto komentatorių į varžybas, o tai atsiliepia komentavimo kokybei.
Vokietijoje vos ne kiekvieną sporto šaką komentuoja skirtingi komentatoriai, jie važinėja į varžybas, pažįsta sportininkus, žino apie juos beveik viską. Mes esame „biedni“. Vienas komentatorius turi išmanyti šimtą sporto šakų. Tai praktiškai neįmanoma.
Vokietija nėra pasaulio kraštas, nuo Lietuvos mus skiria vos 1500 kilometrų. Kas rytą perskaitau lietuviškas naujienas pagrindiniuose žinių portaluose, seku sporto, ekonomikos, politikos įvykius.
Kartais pasisakau aktualiomis temomis socialiniuose tinkluose, interneto pagalba komentuoju svarbias aktualijas ir per televiziją ar radiją, kai buvę kolegos to paprašo.
Atvykusi į Vilnių susitinku su draugais, kolegomis, stengiuosi apsilankyti sporto renginiuose, Operos ir baleto teatre, dramos teatruose, pažiūriu kino filmą, užeinu į gimtąją televiziją LRT. Kartais dalyvauju ir Lietuvos sporto žurnalistų renginiuose. Daugelį metų vadovavau Lietuvos sporto žurnalistų federacijai, esu jos narė, todėl man rūpi ir jos veikla.
– Jūsų neblėstančią šypseną iki šiol mena televizijos žiūrovai. Ar Lietuvoje žmonės jus atpažįsta?
– Man sunku net patikėti, kad jau praėjo septyneri metai, kai nedirbu televizijoje. Laikas bėga beprotiškai greitai, bet jaučiuosi sava, kai grįžtu į Lietuvą. Nesiginsiu, mane vis dar pažįsta, klausia, kaip gyvenu ir sako, kad manęs pasiilgo. Be abejo, tai glosto širdį, kaip ir tai, kad mano vyrui ir mūsų draugams, kurie jau ne kartą lankėsi Lietuvoje, labai patinka mano gimtoji šalis.
Mano vyras Vilniuje jau gali būti ekskursijų vadovu (juokiasi). Jis mėgsta Vilniuje valandų valandomis vaikščioti pėsčiomis ar važiuoti dviračiu, jam labai patinka Užupis, nuostabios bažnyčios, Operos ir baleto teatras, siauros senamiesčio gatvelės, turgus, lietuviškas alus bei cepelinai.
