Kasmet Lietuvos poetai parašo tūkstančius eilėraščių. Dešimtys jų tampa dainomis, bet tik vienetai sugeba taip susilieti su muzika, kad lieka skambėti amžiams. Nauja LRT laida „Gražiausios poetų dainos“ kviečia prisiminti skambiausių mūsų dainų tekstų autorius.
„Prisiminsime dainas, telkusias Lietuvą tamsiausiais dešimtmečiais, tekstus, padėjusius mums išdainuoti laisvę, nuo vaikystės kiekvieno atpažįstamus ir atmintinai kartojamus. Prisiminsime tuos žodžio meistrus, kurių kūryba – kaip gėlas vanduo ir tyras oras“, – sakė projekto prodiuseris Saulius Basijokas.
Ar verta kartoti tai, kas nepakartojama? Laidos rengėjai įsitikinę: būrys geriausių Lietuvos dainininkų, orkestras ir naujos aranžuotės įrodys – užburti gali ir seniai žinomos, ir dar negirdėtos dainos.
Vesti laidos pakviesti išskirtinių balsų žmonės – laidų vedėjas, Nacionalinio diktanto diktuotojas Marijus Žiedas ir dainininkė, dainavimo pedagogė, moterų ansamblio „Eglė“ vadovė E.Juozapaitienė.
Su M.Žiedu žiūrovai susitinka kasdien informacinėse LRT laidose. O štai E.Juozapaitienė, nors ir pažįstama iš TV ekrano kaip dainininkė, tarsi naujas laidų vedėjo veidas? Pasirodo – ne.
„Tikrai nesu naujokė. Mano, kaip TV laidos vedėjos, debiutas įvyko lygiai prieš dešimtmetį, kai sulaukusi prodiuserio S.Basijoko skambučio buvau pakviesta vesti muzikinės laidos „Kapitonų mūšis“. Per trylika laidų, kuriose teko filmuotis, įgijau neįkainojamos patirties.
O per tą dešimtmetį būta ir kitų smagių potyrių, kai teko padirbėti įvairių TV muzikinių pramoginių konkursų komisijų nare. Ne sykį tai vyko ir tiesioginiame eteryje“, – patirtimi TV eteryje dalijosi E.Juozapaitienė.
– Kaip jaučiatės eidama į studiją? Juk scena jums – ne naujiena.
– Televizijoje, kaip ir scenoje, kiekvienas kartas yra lyg pirmas, tad be jaudulio – nė iš vietos. Juolab kad filmuojama visiškai nauja laida.
– Kodėl sutikote joje dalyvauti, ko tikitės iš šio patyrimo?
– Gyvenime kartais būna pasiūlymų, kurių tiesiog negali atsisakyti. Jau vien todėl, kad tavimi pasitikima. Žinoma, televizijos magija taip pat turi reikšmės: kartą paragavęs – negali sustoti. Vis dėlto labiausiai suviliojo visiškai netikėta, tačiau taip išsiilgta tema – poetų dainos.
– Ar kaip nors rengiatės naujam darbui, ar kliaunatės improvizaciniais sugebėjimais, spontaniškumu?
– Laidos specifika reikalauja tam tikrų žinių, tad vien improvizuodamas neišsisuksi. Kaip ir mokykloje, būtina atlikti namų darbus, daug skaityti, domėtis, o jau paskui – džiaugtis galimybe tą žinojimą perteikti žiūrovams.
– Dirbate su labai gražaus balso vyru M.Žiedu. Ar jo balsas jūsų netrikdo? Kaip sekasi bendrauti?
– M.Žiedas – ne tik gražaus balso vyras. Pirmiausia tai nuostabus, šiltas ir draugiškas žmogus, tikras intelektualas, savo srities profesionalas, mielai pasidalijantis ir tam tikromis profesinėmis paslaptimis.
Beje, mūsų pažintis tęsiasi jau dvi dešimtis metų: dar 1998-aisiais susitikome ne kur nors, o Čikagos lietuvių operos teatre, kur Marijus Friedricho Flotowo operoje „Marta“ atliko ir solo partiją. Būtent todėl su Marijumi jaučiuosi itin saugiai.
– Su kokiomis poetų dainomis jūs užaugote? Gal yra tokių, kurios lydi visą gyvenimą, įtraukiate jas į savo vadovaujamų kolektyvų repertuarą?
– Be abejonės, dauguma mano mėgstamų dainų buvo sukurtos pagal nuostabiųjų lietuvių poetų tekstus. Tai ir Algimantas Baltakis, ir Justinas Marcinkevičius, ir Paulius Širvys, ir Jonas Strielkūnas, ir tas pats Maironis, pagal kurio eiles kurtos dainos neleido užmigti lietuvių tautinei dvasiai ir prikėlė Lietuvą naujam gyvenimui.
Ir begalė kitų žodžio meistrų, kurių kūriniai, sutikę muziką, pakildavo į naują skrydį. Man labiausiai prie širdies lyrikai, kurie savo eilėmis geba išreikšti tai, ko negalėčiau apsakyti savais žodžiais.
– Ar pati nekuriate poezijos? Juk lietuviai – poetų kraštas.
– Savo mėgėjiškų pastangų negaliu vadinti poezija, nors bandymų būta ne vienas. Tą kūrybinį procesą prilyginčiau meditacijai, kai lieki vienas su savimi.
Tiesa, sudėjau keletą tekstų dainoms, kurios retsykiais nuskamba koncertuose. Na, kai kurie nuskamba ir dažniau, bet poete vadintis nedrįsčiau.
– Dalis laidų jau nufilmuota. Gal patyrėte kokių nors atradimų, netikėtumų, išgirdote įdomių interpretacijų, atradote savitų atlikėjų?
– Tai, ką išvydau ir išklausiau, – verta išskirtinio dėmesio, nes visos dainos, netgi labai pažįstamos, yra naujai aranžuotos ir atliekamos naujų ar kitų dainininkų.
O labiausiai džiaugiuosi, kad pagaliau atsisukta į ypač svarbius dainų bendraautorius – poetus, be kurių tos dainos niekada nebūtų išvydusios dienos šviesos, tačiau pastaruoju metu taip nepelnytai nustumtus į paraštes.
Manau, ši laida ne vienam suteiks galimybę per dainas atrasti poetus, kurių eilės gali paskatinti kurti naujas dainas.
– Kaip vyras ir dukterys reagavo į jūsų sprendimą tapti laidos vedėja? Gal ką nors patarė – juk ir vyras, ir dukra įvairiu laiku televizijoje jau vedė laidas?
– Vytautas televizinę patirtį skaičiuoja nuo 2002-ųjų, kai du sezonus vedė LRT laidą „Tegyvuoja klasika“, o vėliau ilgus metus buvo įvairių muzikinių konkursų vertinimo komisijos narys, tad puikiai išmano TV virtuvę.
Neslėpsiu: tiek prieš dešimtmetį, tiek dabar, tiek kitais atvejais jis buvo tas, kuris skatino ir ragino priimti TV iššūkius.
Labai tuo džiaugiuosi, nes tiek koncertinės ar teatrų scenos, tiek TV profesionalų gyvenime labai svarbu turėti saviškių palaikymą.
Žinoma, mane visada palaiko visos dukros ir visos anūkės ir netgi dalyvauja TV laidų filmavimuose.
Labai vertinu jaunėlės Ievos, šiandien jau profesionalios operos solistės, ragavusios ir TV laidų vedėjos duonos, palaikymą ir patarimus. Žodžiu, esame komanda.
– Ar namuose dainuojate duše? O gal yra melodija, kurią nuolat niūniuojate ruošdama valgį ar siurbdama kilimą? Štai Sigutė Stonytė kartą prisipažino nuolat niūniuojanti Ryčio Cicino „Meilės laivą“.
– Na, duše tikrai nedainuoju, nes turime įsirengę puikią studiją repeticijoms. O įkyrių melodijų kartais atsikratyti tikrai sunku. Dažniausiai jos išlenda iš atminties visiškai netikėtai ir nepaleidžia, kol kas nors iš aplinkinių pasufleruoja kokią nors kitą. Ir vėl viskas iš pradžių.
Toks jau tų muzikantų likimas – netgi visiškoje tyloje mes girdime muziką. Nuo šiol tą muziką praturtins ir gražiausia poezija, o tai savaime yra muzika.
