Prodiuserė Evelyn Ella Foster (89 m.) savo dukrai Jodie padėjo žengti pirmuosius žingsnius kine.
Dabar Jodie kartu su seserimi rūpinasi, kad motinos gyvenimo saulėlydis būtų kuo šviesesnis.
– Kaip jautėtės augdama Holivude? – paklausė žurnalistai J.Foster.
– Man tai buvo normalu. Pradėjau dirbti būdama trejų metų, greitai įpratau prie filmavimo kamerų.
Vis dėlto smagiausia buvo ne filmuotis, o su mama keliauti po miestą. Ji mus, tris vaikus, susisodindavo į vadinamąjį vabalą ir vežiodavo.
Vienas užsimanydavo meksikietiško maisto, kitas – kiniško, o trečias – dievai žino ko.
Į atmintį visam gyvenimui įsirėžė tai, kaip mes ant užpakalinės automobilio sėdynės laižome skaniausius pasaulyje ledus.
Taip važinėdavome iš vienos vietos į kitą, šlemšdami savo gardėsius, o mama tuo metu pasakodavo apie mano gimtojo Los Andželo architektūrą, istoriją.
Dar ir dabar į šį miestą žvelgiu tarsi pro mamos automobilio langą.
– Tiems laikams jaučiate stiprią nostalgiją?
– Žinoma. Ta patirtis, mano šeima ir gimtasis Los Andželas padarė mane tokią, kokia esu.
Tiesa, mano nostalgija graži – visai netrokštu, kad tai, kas buvo anksčiau, grįžtų.
– Turite 16 ir 20 metų sūnus. Ar su jais leisdavotės į panašias ekskursijas?
– Mūsų išvykos būdavo šiek tiek kitokios. Pavyzdžiui, kvapų safaris. Užrišdavau berniukams akis ir veždavau į pasirinktas vietas, o jie iš kvapo turėdavo nustatyti, kur atsidūrėme.
Nuvykdavome, pavyzdžiui, prie Beverli Hilso kavinės ar muilo parduotuvės. Paprasčiausia atspėti būdavo, kai atsidurdavome prie picerijos.
Vaikams patikdavo tokios užduotys, nes tai lavino jų potyrius.
– Kalbama, kad jūsų mama Evelyn jaučiasi ne itin gerai.
– Iš tikrųjų jai sekasi kur kas geriau, nei kai kas mano. Dabar jai patinka du dalykai: žiūrėti filmus ir valgyti. Šie jos norai išsipildo kasdien.
Mano motina serga silpnaprotyste (demencija) ir pastaruoju metu liga smarkiai progresuoja. Laimė, dėl to ji nepatiria jokių kančių.
Motina gyvena viena savo namuose. Žinoma, ją prižiūri slaugytojai. Kartais ji išeina apsipirkti arba pasivaikščioti, bet dažniausiai sėdi namuose. Pavalgiusi žiūri filmus ir džiaugiasi, kad netrukus vėl valgys.
– Ar dažnai užsukate pas ją?
– Kai tik galiu. Nuoširdžiai rūpinuosi motina, jos savijauta man – didžiausias galvos skausmas.
Tiesa, daugiausia dėmesio jai skiria mano vyresnioji sesuo Connie.
Filmuodamasi gyvenu viešbučiuose. Kai įsikuriu numeryje, visuomet prisimenu, kiek daug naktų su motina praleisdavome viešbučiuose, – dažnai juose gyvendavome mėnesių mėnesiais.
Reikėjo išmokti gyventi viešbučiuose. Kai lauke būdavo šalta, naktį maistą laikydavome balkone.
Kai valgydavome lovoje, pasitiesdavome rankšluostį. Kas gi norės gulėti ant trupinių?
Kai filmavausi kriminalinėje dramoje „Bagsis Malounė“, buvau vos 12 metų, bet puikiai prisimenu, kad teko gyventi apleistame viešbutyje, dvokiančiame chloru. Nepaisant to, jis man atrodė pasakiškas.
– Esate sakiusi, kad kartais jaučiatės labai vieniša. Bet juk gyvenate didžiuliame mieste.
– Dideliame mieste labai lengva pasijusti vienišam, atskirtam.
Taip atsitinka pirmiausia tuomet, kai imi gilintis į save ir atsiriboji nuo aplinkos.
Dėl to man sunku megzti ryšius ir įsilieti į kompanijas, ieškoti naujų draugų. Ir vis dėlto turiu stengtis, nes metams bėgant visa tai darosi svarbu.
– Sulaukusi 14 metų buvote pirmą kartą nominuota „Oskarui“ – už mažametės prostitutės vaidmenį kriminalinėje dramoje „Taksi vairuotojas“. Būdama 50-ies pelnėte Auksinį gaublį už viso gyvenimo nuopelnus.
Kaip pavyko sulaukus tokios sėkmės neprarasti ryšio su realybe ir neišpuikti?
– Kone kasdien medituoju, o žiemą slidinėju kalnuose. Visam tam reikia nemažai fizinių jėgų, bet tai neleidžia atitrūkti nuo realybės.
O jei užplūsta mintys apie filmus, apie tai, kad esu įžymi, pradedu mąstyti apie gyvenimo prasmę.
Neskrajoti padebesiais padeda ir du sūnūs.
Kartą labai pavargusi prieš pat vidurnaktį grįžau namo, o mano jaunuoliai buvo prisikvietę draugų.
Jie klausėsi garsios muzikos, buvo suvalgę visą šaldytuvo turinį, o virtuvę pavertę mūšio lauku.
Mano maldavimai elgtis tyliau nebuvo išgirsti – jie toliau šėlo. Vien to pakanka, kad nebūtum pasipūtusi.
Palaimino dukters meilę
- J.Foster jau ketveri metai yra susituokusi su fotografe ir aktore Alexandra Hedison (49 m.).
- Kalbama, kad tuomet dar šviesesnio proto J.Foster motina džiaugėsi tokiu jos pasirinkimu.
- Tai, kad J.Foster yra lesbietė, Holivude kalbama jau seniai. Tiesa, apie lytinę orientaciją aktorė viešai prabilo tik 2013-aisiais per Auksinių gaublių teikimo ceremoniją.
- Tuomet Judie padėkojo savo buvusiai ilgametei partnerei Cydney Bernard ir pavadino ją viena didžiausių gyvenimo meilių.
- Aktorė niekuomet nėra užsiminusi, kas jos sūnų tėvas.
Parengė Ona Kacėnaitė
