Kūrybinis darbas filmavimo aikštelėje G.Drukteiniui – ne naujiena. Visų galų meistras neslepia esąs geidžiamas kaip artistas.
„Taip, kaip amerikiečių režisierius Martinas Scorsese mėgsta Leonardo DiCaprio, taip rašytojas, scenarijų autorius ir režisierius Alvydas Šlepikas mėgsta mane ir mano tipažą.
Aš vaidinau ne viename jo statytame seriale, taip pat ilgametražiame filme „Moterys meluoja geriau. Kristina“, – pasakojo Giedrius.
Šiuo metu kuriamame seriale „Laisvės kaina. Disidentai“, kuris žiūrovus nukels į praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio Lietuvą, G.Drukteinis vaidina partinį inteligentą, vienos gamyklos direktoriaus pavaduotoją.
Didžiausią galvos skausmą Giedriaus personažui kelia jo hipis sūnus, kuris bendrauja su kunigais, augina ilgus plaukus, groja gitara ir žavisi Vakarų vertybėmis.
„Kas ištiko to meto inteligentiją? Būtent nomenklatūrinės grietinėlės vaikai tapo didžiausiais disidentais.
Kaip, pavyzdžiui, rašytojo, važiavusio į Maskvą „parvežti saulės“, sūnus poetas Tomas Venclova, kuris vėliau emigravo į Vakarus.
Arba sovietmečiu aukštinto „liaudies rašytojo“ Juozo Baltušio dukra žurnalistė Rita Baltušytė, dar tarybiniais metais emigravusi į Australiją, Komunistų partijos vadovo Antano Sniečkaus įsūnis Aleksandras Štromas, kuris išeivijoje ir Lietuvoje pagarsėjo kaip vienas iš kelių politinių analitikų visame pasaulyje, kurie tikėjo Sovietų Sąjungos ir tarptautinės komunizmo sistemos žlugimu.
Taigi galima sakyti, kad partinės nomenklatūros vaikai sudarė intelektualųjį branduolį, kuris priešinosi tuometei santvarkai“, – pasakojo G.Drukteinis.
Dvylikos dalių serialas „Laisvės kaina. Disidentai“ bus pradėtas rodyti naujajame LRT sezone.
Ankstesniais metais LRT televizijos žiūrovai matė serialus „Laisvės kaina. Savanoriai“ ir „Laisvės kaina. Partizanai“.
– Kaip reagavote sulaukęs kvietimo vaidinti seriale?
– Kaip ir minėjau, A.Šlepikui patinka mano tipažas. Aš esu gimęs vaidinti nusipenėjusius biurokratus, korumpuotus valdininkus ar su kriminaliniu pasauliu siejamus verslininkus.
Man tenka vaidinti tuos, kurie gerai gyvena prie esamos santvarkos. Nesu revoliucionieriaus, maištininko tipas.
Šis vaidmuo man yra ketvirtas. Kai pakvietė į serialą, pasijutau lyg nušvitęs: prieš trisdešimt metų tėvas su manimi patyrė tokią pačią situaciją, kokią mano personažas su savo sūnumi.
Gyvenau laikais, kai saugumas triuškino nacionalistų grupes vidurinėse mokyklose. Aš mokiausi Vilniaus 41-ojoje vidurinėje, kuri garsėjo antivalstybinėmis nuotaikomis.
Aš du kartus buvau iškviestas į saugumą ir tardomas.
Vyresnysis brolis primokė viską neigti ir ta taktika suveikė – manęs neišmetė net iš komjaunimo, bet vis tiek teko ir ašarų išlieti, ir kinkas padrebinti.
Juk 15-mečiui patekti į saugumo mėsmalę yra kraupu.
Todėl, kai išgirdau apie siūlomą vaidmenį, kuris kažkuo priminė mano tėvo realią patirtį, pasakiau sau, kad tai likimo tąsa.
– Ar jūsų vaidmuo jau nufilmuotas?
– Dar laukia išskirtinė scena, kai turėsiu vaidinti sielvartaujantį. O tai labai sudėtinga.
Pavyzdžiui, prisiminkime filmą „Krikštatėvis“. Pačioje pirmoje serijoje Marlono Brando personažas pašautas guli lovoje ir jo aplankyti atvyksta sūnus, kurį vaidina Alas Pacino. Ten yra 15 sekundžių scena, kur A.Pacino, sėdėdamas prie M.Brando lovos, pravirksta.
Trumputė scena buvo filmuojama visą dieną, neišjungiant kameros ir laukiant tos emociškai stiprios akimirkos.
Todėl dar kartą noriu pabrėžti, kad suvaidinti sielvartą yra sunku. Džiaugsmą, pyktį, įtūžį vaidinti daug lengviau.
– Kaip rengėtės svarbiai scenai?
– Viskas ateina iš vidaus. Aš nesimokau specialių technikų, užtenka įjungti kažkokius mechanizmus smegenyse ir širdyje – tada atsiranda visos reikalingos emocijos.
Tikiu, kad man viskas pavyks ir nereikės įjungus kamerą laukti sielvarto visą dieną. Žinoma, režisierius galėtų padaryti eksperimentą ir pabandyti užfiksuoti genialiai pajaustą sielvartą Lietuvos kinematografijos istorijoje, tačiau tokio komforto aikštelėje neleistų filmo biudžetas.
– Kaip jums, kaip etiketo žinovui, buvo renkamas garderobas? Gal ir pats ieškojote tų laikų aprangos detalių?
– Man parinko drabužius pagal tuos laikus. Žinoma, daug autentiškų dalykų yra negrįžtamai išnykę.
Pavyzdžiui, dabar niekur nerastume krimplininio kostiumo, specifinių kojinių su keistais raštais ar nailoninių marškinių. Bet man atrodo, kad pavyko suformuoti tinkamą įvaizdį.
– Gyvenime esate linksmų plaučių žmogus, tačiau seriale teko kurti rūstaus partinio veikėjo paveikslą.
– Esu žmogus su daugybe veidų. Mokykloje tarp jaunimo buvo labai madinga frazė: „Kai žmogui nuplėš kaukę, tada pasirodys tikrasis veidas.“
Pamenu, viena tuometė mano mergina pasakojo savo draugėms: „Taip, aš suartėjau su Drukteiniu ir jam nuplėšiau kaukę, bet po ja radau dar vieną kaukę.“
Tad niekas negali žinoti, kas slypi po išsišiepusia mina ir linksmomis akimis, į kurias įsižiūrėjus galima išvysti daug stiprių emocijų. Tad filmavimo aikštelėje viskas vyko nesudėtingai – tiesiog reikėjo nusiimti vieną iš daugelio kaukių.
– Ką jums reiškia plaukiojimas aktorystės vandenyse?
– Tai pramoga ir malonumas. Smagu, kad iš to dar gali ir užsidirbti pinigų.
Kalbant kūrybiškai, gal nuskambės per daug pompastiškai, bet kaip smalsiam ir jausmingam žmogui man įdomu šiame seriale įlįsti į tėvo kailį – suprasti, kaip turėjo jaustis anų laikų daug pasiekęs inteligentas, turintis neklaužadą sūnų, kuris nebijo stoti prieš galingą santvarką.
Vos apsivelku anų laikų drabužius, pasijuntu kaip aštuntojo dešimtmečio komjaunimo veikėjas.
Aišku, sunku suprasti, kaip anų laikų žmonės vaikščiodavo su tokiais batais, kaip vilkdavosi nailoninius marškinius, kurie suprakaituoja po minutės, kaip gyveno su begale trūkstamų dalykų, galiausiai, kaip vertėsi be mobiliųjų telefonų.
