Jos kūnas išvagotas randų, kurie primena apie kiekvieną daugelio mirtina laikomos ligos kirtį. „Kurioje vietoje vėžys smogs dabar?“ – tokia mintis vis šmėkšteli penkis kartus šia liga sirgusiai atlikėjai, kuri savo istoriją aprašė knygoje „Pirmyn – mano gyvenimas su ir be „Boney M“(Forward – My Life With And Without „Boney M.“).
– Kada pirmą kartą susirgote vėžiu?
– 1994-aisiais. Atostogaujant Jamaikoje prasidėjo daug gausesnės menstruacijos. Grįžusi į Floridą kreipiausi į gydytoją.
Išgirdusi, kad man kiaušidžių vėžys, patyriau šoką. Galvoje sukosi tik vienas žodis: „Vėžys! Vėžys! Vėžys!“
– Kaip gydėtės?
– Pirmiausia man pašalino kiaušides, kiaušintakį ir gimdą. Gydytojai neteikė didelių vilčių. Po operacijos buvo taikoma chemoterapija.
Į chemoterapijos seansus atvykdavau išsipuošusi. Man tai buvo savotiškas variklis nenuleisti rankų. Taip norėjau gyventi!
– Kaip atlaikėte šalutinį chemoterapijos poveikį?
– Gerai. Blogai jaučiausi dėl to, kad netekau plaukų, nes mūsų kultūros žmonėms jie turi labai didelę reikšmę.
Į ligoninę vykdavau kasdien. Vėliau – kartą per mėnesį. Gydžiausi metus.
– Bijojote mirties?
– Baimei neleisdavau nė prisiartinti.
– O po trejų metų vėl išgirdote baisią diagnozę.
– Sūnus Wayne’as, su kuriuo mano santykiai sudėtingi, pasakė: „Vėžys grįžta.“ Jis buvo teisus. 1998-aisiais maudydamasi duše dešinėje krūtyje aptikau mazgelį. Gydytojai nustatė – piktybinis auglys.
Nenorėjau to pripažinti. Du kartus susirgti vėžiu?! Tai peržengė vaizduotės ribas. Laimė, kad pašalino tik auglį, o ne krūtį.
– Išsigydžiusi vėžį penkerius metus gyvenote ramiai. Kas paskui nutiko?
– Staiga nusilpo dešinė koja, ėmė siaubingai skaudėti nugarą. Įtarė sėdimojo nervo uždegimą, paskyrė akupunktūrą, masažą.
Vieną rytą susmukau vonioje – nepajėgiau pastovėti. Vyras Marcusas mane skubiai nuvežė į ligoninę.
Maniau, kad esu paralyžiuota ir likusį gyvenimą praleisiu vežimėlyje.
Paaiškėjo, kad viršutinėje nugaros smegenų dalyje atsirado auglys. Jis buvo dydžio sulig kavos pupele. Operacija truko kelias valandas – auglį buvo sunku pašalinti.
Mėnesį gulėjau ligoninėje. Paskui prasidėjo tos pačios procedūros: spindulinis gydymas ir chemoterapija. Buvo tik nedidelė tikimybė, kad kada nors vėl galėsiu vaikščioti, bet aš nenorėjau to net girdėti.
– Gailėjotės savęs?
– Man tai nebūdinga. Viską atlaikiau kietai, beveik kaip mašina: spindulinis gydymas, chemoterapija, fizioterapija. Ir man pavyko! Vėl galiu vaikščioti.
O kai jau turėjau palikti ligoninę, po oda apčiuopiau mazgelį. Onkologė, pasakiusi, kad netrukus mane išrašys, jau ėjo iš palatos, kai jai šūktelėjau: „Norėčiau dar kai ką parodyti!“
Mazgelis išaugo kairiame limfmazgyje. Tai buvo ketvirtas vėžys. Tiesą sakant, jį buvau aptikusi prieš tris savaites, bet trūko drąsos prabilti.
Norėjau, kad viskas baigtųsi – vėžys liautųsi vešėjęs.
Mane vėl operavo. Laimė, chemoterapija ir vėl buvo veiksminga.
– Jūsų ligos istorija itin stora?
– Taip ir yra, bet tai dar ne viskas. 2007-aisiais, kai su vyru persikėlėme į Berlyną, pastebėjau, kad ryjant maistą skauda gerklę.
Kai profesorius pasakė, kad man stemplės vėžys, atrodė, kad po kojomis prasivėrė žemė.
Gydytojui parodžiau savo randus, jis stebėdamasis papurtė galvą ir pasakė: „Ir šį kartą įveiksite.“
Operacija truko dešimt valandų. Gydytojai pašalino dalį stemplės, pakėlė skrandį. Ši operacija išėjo į naudą – po jos galiu valgyti tik nedidelėmis porcijomis.
– Net penkis kartus sirgusi vėžiu nepraradote humoro jausmo.
– Mano istorija tokia neįtikėtina, kad į ją galiu žvelgti tik su šypsena.
Esu dėkinga vyrui Marcusui (pora 2015 metais Berlyne atšventė 35-ąsias vestuvių metines. – Red.), kuris visą tą laiką buvo šalia ir mylėjo.
Parengė Ona Kacėnaitė
