Dvi valandos aklinoje tamsoje. Tokį išbandymą R.Vyšniauskui ir sunkiaatlečiui Aurimui Didžbaliui neseniai teko patirti LNK realybės šou, kuris taip ir pavadintas – „Tamsoje“.
„Maniau, kad neištversiu. Nuo tamsos pradėjo galvą spausti“, – įspūdžiais dalijosi R.Vyšniauskas ir prisipažino tamsos bei ankštų patalpų bijantis nuo tada, kai vaikystėje buvo susuktas į kilimą.
Kur kas smagesnis išbandymas buvusio sportininko laukė prieš porą mėnesių per Auksinių svogūnų teikimo ceremoniją (TV3) – ten jis šoko „Gulbių ežerą“.
Draugų švelniai Vyšniuku vadinamas linksmuolis anksčiau TV ekrane buvo matomas kur kas dažniau.
Jis su nostalgija prisimena laikus, kai gebėjo suderinti sportininko karjerą ir dalyvavimą įvairiose TV laidose.
Dabar Klaipėdoje gyvenantis R.Vyšniauskas su žmona Inese (35 m.) augina septynmetį sūnų Ąžuolą ir keturmetę dukterį Ramunę. Vyras vos spėja suktis: uostamiestyje turi keturis restoranus, ruošiasi pristatyti greitojo maisto liniją, gamina kokosų gėrimus, dirba informacinių technologijų srityje.
– Esate vedęs humoro laidą „Lalaila“, taip pat dalyvavote LRT televizijos laidose „Tikri vyrai“, „Delfinai ir žvaigždės“. Kokios mintys sukasi tai prisimenant?
– Tai buvo geriausi mano metai: sportas, gyvenimas ir treniravimasis Trakuose, televizija.
Man ir dabar kartais siūlo vesti įvairias laidas, bet gal dar neatsirado toks projektas, kuris liptų prie širdies.
Niekada nebijojau eterio. Gal dėl to, kad buvau sportininkas, o gal įtakos turi genai – mano tėvas labai mėgsta bendrauti.
– Darbas televizijoje tikriausiai neapsieidavo be nuotykių?
– Jų būdavo visokių! Būdavo, kad per pertrauką eidavau į tualetą ar telefonu imdavau kalbėti intymiomis temomis ir tik tada pastebėdavau, kad mikrofonas neišjungtas. Garso režisieriai leipdavo juokais.
Kartą laidos „Lalaila“ įrašas vyko aštuntą valandą ryto. Atvažiavau tiesiai iš vakarėlio. Nufilmavome, atrodė viskas neblogai, bet vėliau prodiuseris paskambino ir liepė perfilmuoti.
Kai blaiviomis akimis pamačiau tą ryte nufilmuotą medžiagą, stvėriausi už galvos: „O siaube!“
– Ar buvo lengva juokinti žiūrovus?
– Iš prigimties esu linksmų plaučių. Manau, patrauklus tas, kuris turi humoro jausmą. Net ir sunkiose situacijose įžvelgiu teigiamų dalykų.
Aplinkiniai manęs niekada nemato surūgusio. Aišku, nuo ryto iki vakaro nevaikštau išsišiepęs ir nekalbu nesustodamas. Mėgstu ir vienumoje pabūti, knygas paskaityti, miške pasivaikščioti.
– „Lalaila“ rodydavo juokingus vaizdelius. Ar jums pačiam tokių istorijų nutinka?
– Kai kurias net nesmagu pasakoti. Niekada neužmiršiu vieno gėdingo atsitikimo.
2004 metais iš Atėnų olimpinių žaidynių grįžau laimingas, nes iškovojau penktą vietą – aukščiausią per visą Lietuvos sunkiosios atletikos istoriją.
Gavau mėnesį poilsio. Nusipirkau naują mersedesą, išsipusčiau, apsiaviau raudonus batus riestomis nosimis ir išlėkiau po Klaipėdą pasivažinėti.
Sustojau prie restorano. Pilna žmonių, daug merginų. Išdidžiai išlipau, trinktelėjau durelėmis ir aukštai iškėlęs galvą kaip povas patraukiau link restorano.
Staiga paslydau ir garsiai bumptelėjau ant žemės. Į šalis pažiro telefonai, piniginė, raktai. Gulėjau suglumęs ir iš nevilties pradėjau juoktis. Man iš paskos visas restoranas leipo juokais.
Esu daug nesąmonių prikrėtęs. Kartą dalyvavau vyresnių žmonių vakarėlyje. Kai pasidarė liūdna, pasakiau akordeonininkui: „Važiuojam su manim.“
Įsėdome į taksi, išjungiau radiją, akordeonininkas man grojo. Nuvažiavome į restoraną, pasilinksminome.
Bandau įsivaizduoti, ką dabar pats jausčiau, jeigu man su vaikais sėdint restorane įsiveržtų koks nors kvaiša, lydimas akordeonininko.
– Šou elementus naudodavote ir sporte – sėkmingai iškėlęs štangą atlikdavote šokį.
– Tai vykdavo spontaniškai. Esu emocingas. Kai 2000 metų Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse sušokau tą įsimintiną šokį, tuometis Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Antonio Samaranchas atėjo pas mane į persirengimo kambarį, o ne pas aukso medalio laimėtoją.
– Šiemet „Auksiniuose svogūnuose“ su dainininku Deividu Norvilu vėl atlikote sceną iš baleto „Gulbių ežeras“, kurią buvote sušokę prieš kelerius metus. Ne kiekvienas vyras ryžtųsi tokiam iššūkiui.
– Aš iš prigimties esu avantiūristas. Gal todėl man patinka britų milijardierius Richardas Bransonas, kuris užsimovęs pėdkelnes ir išsidažęs lūpas aptarnauja lėktuvo keleivius.
Kai yra tokių žmonių, smagiau gyventi. Pirmą kartą tą gulbių šokį repetavome gal penkias valandas, per repeticiją išgėriau penkis litrus vandens. Šį kartą užteko valandos.
– Ar bendraudamas su vaikais esate rimtas?
– Savo vaikams esu draugas. Niekada prieš juos nekeliu balso.
Pats augau su griežtu tėvu (Lietuvos sunkiosios atletikos federacijos prezidentas ir garsus treneris Bronislavas Vyšniauskas, 70 m. – Red.), kuris įsivaizdavo, kad tik taip gali užauginti rimtą vyrą. Aš iš jo perėmiau gerąsias savybes, o tai, kas nepatinka, stengiuosi atmesti.
Rytais vaikus į darželį dažniausiai veža žmona. Jeigu man tenka tai daryti, iš pradžių užsukame į kavinę, užsisakome blynų ar mėsainių. Tada nuvažiuojame prie kruizinių laivų terminalo, ten surengiame iškylą, o paskui vykstame į darželį.
Man gyvenime svarbiausia vaikai. Kai jų akyse matau džiaugsmą, džiaugiuosi šimtą kartų labiau nei jie. Antroje vietoje – darbas. Likusį laiką skiriu asmeniniam gyvenimui, nors dabar toks etapas, kai net miegoti nėra kada.
– Gyvenime yra buvę ir juodų etapų, kai nesisekė sporte, nusisuko draugai.
– Buvo sunkių etapų. Bendravau su dviem psichologais, bet supratau, kad geriausias psichologas sau esu pats.
Sunkiausia buvo 2008 metais, kai Pekino olimpinėse žaidynėse ištiko nesėkmė. Tada viskas ėmė ristis žemyn. Dažniau pavartodavau alkoholio, nes nebežinojau, kur dingti, kaip toliau gyventi.
Slogi nuotaika kankindavo kelias dienas, kartais savaitę. Daug dirbau su savimi. Kai būdavo liūdna, skaitydavau poeziją – ji praskaidrina gyvenimą. Skaitydavau psichologines knygas, kitų žmonių istorijas.
Man knygos – penas. Apsiskaitymas netrukdo būti geru sportininku. Knygas perku, niekam neskolinu ir iš nieko nesiskolinu. Namuose prisikaupė tiek, kad dalį teko pas tėvus išvežti.
– Esate sakęs, kad padėjo ir religija.
– Aš religingas. Iki šiol prisimenu pokalbį su kunigu Ričardu Doveika, kuris pasakė: „Negali gyventi purvino minios gyvenimo.“ Tie žodžiai man daug ką reiškia, daug išvadų padariau.
– Kas sunkiausia: būti geru sportininku, vesti laidas ar auginti vaikus?
– Tie dalykai vienas kitam netrukdo. Anksčiau buvau linkęs į kraštutinumus ir sporte, ir linksmybėse. Dabar esu labiau susitelkęs ir siekiu harmonijos.
Ir vesti laidas, ir auginti vaikus, ir sportuoti yra malonumas.
Gali atrodyti, kad nieko nėra sunkiau kaip aštuonias valandas per dieną treniruotis. Būdavo, kad per dieną tekdavo iškelti 45 tonas.
Bet dabar, kai įsisukau į verslą, kai žmonėms algas reikia mokėti, kai ant pečių gula didelė atsakomybė, fizinis nuovargis yra malonumas.
Gyvenime būna ir pakilimų, ir nusileidimų. Aš jau užsigrūdinau. Žinau, kad po tamsos visada būna šviesa.
– Kaip pasijutote, kai su tėvu buvote apkaltinti dopingo platinimu?
– Tai kova, galima sakyti, politiniu lygmeniu. Kažkam reikėjo išpūsti burbulą, bet iš to išeina šnipštas. Vyksta tyrimas, laukiame, kol viskas susidėlios į vietas, tada tarsime savo žodį.
Ši situacija mano nuotaikai nedaro jokios įtakos. Mano tėvas, kaip bėgiojo rytais po šešis septynis kilometrus, taip ir bėgioja. Kaip dirbo su vaikais, taip ir dirba.
– Ar dienoraštį vis dar rašote?
– Rašiau, kol sportavau. Ten visko yra: ir su kokiomis moterimis laiką leidau, ir kokiuose vakarėliuose lankiausi. Prirašyta gal 12 sąsiuvinių.
Kartais paskaitau ir juokiuosi. Kai rašysiu memuarus, ta medžiaga pasinaudosiu. Bet jei remčiausi tik dienoraščiu, gal kai kam net reikėtų atsistatydinti iš aukštų postų. (Juokiasi.)
– Esate toks įvairiapusiškas, kad kalbant su jumis atrodo, jog šnekuosi su keliais žmonėmis.
– Pats nežinau, po kokiu Zodiako ženklu esu gimęs. Gimiau vidurnaktį į rugsėjo 23-iąją. Rugsėjo 22 diena – dar Mergelė, o 23-ioji – jau Svarstyklės.
Mano pase parašyta, kad gimiau rugsėjo 23-iąją, bet gimtadienį švenčiu rugsėjo 22 dieną.
