Vos pradėję draugauti, Justė ir Donatas susitarė: gimtadienio proga geriausia dovanoti kelionę, nes patirtis ir atradimai yra kur kas svarbiau ir prasmingiau už daiktus.
Kai pernai gruodį Donatui sukako 37-eri, Justė jam padovanojo bilietus į Peru.
„Kodėl? Jį jau seniai domina Amazonijos indėnai, inkų civilizacija, jis apie tai daug skaitęs, kartu žiūrėdavome filmus apie tai. Pamaniau, kad nukeliauti ten bus geriausia dovana.
Tik suplanavau taip, kad keliautume per mano gimtadienį“, – nusijuokė Jazzu.
Iš beveik mėnesį trukusios kelionės ji grįžo su pilna galva įspūdžių, daugiau nei dviem tūkstančiais nuotraukų ir įstrigusiais vaizdais, kuriuos vadina bene įspūdingiausiais gyvenime.
„Tai nebuvo kelionė, kai sėdi penkių žvaigždučių viešbutyje ar kelias dienas guli hamake. Jei to nori, gali rasti kur kas arčiau.
Norėjosi kuo daugiau pamatyti ir patirti. Nuovargis – didžiulis, bet buvo verta“, – šypsojosi dainininkė.
Nuvykusi į Peru sostinę Limą pora iškart keliavo į džiungles – pas šamanus, apie kurių ritualus pasakojamos legendos.
Justei ir Donatui magėjo pamatyti jų apeigas, apie kurias skaitė knygose. Dainos, dūmai, specialūs augalų nuovirai – visa tai, įsitikino įsimylėjėliai, kuria ypatingą atmosferą. Tokią, kad ne viską norisi pasakoti, o ten patekę vakariečiai rimtai įklimpsta į šamanų skleidžiamą mistiką.
„Mes keliavome ten be jokio fanatizmo – tiesiog buvo smalsu, norėjosi apsidairyti, šiek tiek prie viso to prisiliesti. Tai ir padarėme.
Džiunglės, nutriušę namukai, atkeliavęs gyveni pas šamano šeimą. Pačios apeigos, jų esmė pasirodė artima pagonybei, kuri man labai patinka, nors šiaip nesu religinga. Bažnyčia, meditacija, joga – kiekvienam savo.
Tikrai nesakysiu, kad ta kelionė į džiungles pakeitė gyvenimą ar panašiai. Bijau fanatikų. Kai žmonės mėnesį pamedituoja Himalajuose ir grįžta nušvitę, nors prieš tai trisdešimt metų gėrė ir linksminosi, mane tai nuteikia skeptiškai ir net kiek juokina.
Manęs su būgneliu einančios per Vilnių dar nepamatysite, nors man tai tikrai netrukdo. Per gyvenimą esu užsiauginusi stiprų stuburą, tad iš džiunglių grįžau nei tapusi skeptike, nei nušvitusi. Tiesiog buvo labai įdomu“, – pasakojo Justė.
Per tris savaites Peru pora aštuonis kartus skrido lėktuvu ir spėjo pamatyti įspūdingų šios šalies kontrastų – nuo saulėkaitos dykumose iki šalčio kalnuose, nuo Amazonės džiunglių iki didmiesčių.
Kad nukeliautų iš vienos suplanuotos vietos į kitą, kartais prireikdavo aštuonių valandų autobusu ar traukiniu, bet tuo, ką išvysdavo, nusivilti neteko nė sykio.
Nuvykus į Peru, būtų keista nepamatyti Maču Pikču – smalsuolius iš viso pasaulio traukiančių inkų tvirtovės griuvėsių kalno šlaite, praėjusiame dešimtmetyje interneto balsuotojų išrinktų vienu iš pasaulio stebuklų.
Turistams skirtos knygos ir svetainės skelbia: ten visada būriuojasi minios turistų, tačiau Justė juokėsi – sugebėjo pamatyti šią vietą be jokių eilių.
„Pasakojo, kad žmonės ten būriuojasi nuo keturių ryto. O mes ten išsiruošėm popiet, susiradome privatų gidą, nes aš labai nemėgstu ekskursijų būriais.
Mums Maču Pikču parodė visai kitaip – išvaikščiojom visokias slaptas vieteles, kur turistai dažniausiai ir nepatenka. Patekome be jokių eilių, sužinojome daugybę istorinių dalykų.
Nieko panašaus anksčiau nebuvau patyrusi. Vaikštai tris valandas tarp debesų, sunkiai suvokdamas, kas vyksta. Vaizdai – lyg ir tie patys, bet neatsibosta.
Kai matai Maču Pikču nuotraukose – tai viena, bet pamatyti savo akimis yra visai kas kita. Beprotiškas grožis. Sakoma, kad Maču Pikču pastatė ne žmonės, nes žmonės tiesiog negalėjo to padaryti. Kai esi ten, gali pradėti tuo tikėti.
Su Donatu kalbėjomės, kad jei inkų civilizacija iki šių dienų būtų išlikusi, mes seniausiai būtume pastatę viešbučius Marse. Jų darbštumas, išradingumas buvo kosminis“, – kalbėjo Jazzu.
Didelį įspūdį padarė ir plaukiojančios Uros salos Titikakos ežere. Iš nendrių surištose salelėse žmonės, pasakojama, gyvena jau kelis tūkstantmečius. O šiandien tarp jų yra ir tokių, kurie beveik niekada nebuvo išėję į krantą.
Kvapą gniaužė ir įvairiomis spalvomis mirgantys Vaivorykštės kalnai, taip pat tapę nuolatiniu turistų kelionių taikiniu.
Kuo daugiau autentiškų vaizdų ir pojūčių ieškoję lietuviai nepraleido progos paskanauti Peru virtuvės patiekalų, bet patiko toli gražu ne visi.
Prieš kelerius metus Justė pamatė filmą apie Gastoną Acurio – žymiausią Peru kulinarą, garsinantį šios šalies patiekalus visoje planetoje, sukūrusį daugybę darbo vietų ir smarkiai prisidedantį prie šalies gyventojų švietimo.
Arekipos ir Kusko miestuose lietuviai apsilankė jo restoranuose ir liko visiškai sužavėti.
„Maistas – tobulas, bet kitaip ir negali būti. Peru gamtos sąlygos tokios, kad derlius nuimamas tris kartus per metus, žemdirbystė – vienas pagrindinių pragyvenimo šaltinių. Peru virtuvė dažnai vadinama geriausia pasaulyje. Panašu, kad taip ir yra“, – įspūdžiais dalijosi Justė.
Tiesa, kur kas mažiau ją sužavėjo avantiūra, kuriai ryžosi kalnuose. Dainininkė nevalgo mėsos, tačiau nusprendė paragauti to, ką ten valgo vietos gyventojai, – alpakos ir jūrų kiaulytės.
„Alpakos tik pakramčiau ir iškart išspjoviau – skonis kaip vištienos, tik sausesnė mėsa. O jūrų kiaulytės tiesiog neįmanoma valgyti. Ir dėl vaizdo, ir dėl suvokimo, ką valgai. Atnešė be galvos, bet vis tiek neįmanoma“, – susiraukė Justė.
Keliaudami įsimylėjėliai pastebėjo ir dalykų, kurie ne tik stebino, bet ir liūdino.
Peru Justei pasirodė gana brangi šalis, nors paprastų gyventojų, ypač kaimuose, pragyvenimo lygis – labai žemas.
„Kai kurie dalykai net brangesni nei Didžiojoje Britanijoje. Peru turi aukso, išteklių, derlingą žemę, tačiau žmonės gyvena prastai – dėl klestinčios korupcijos“, – pasakojo dainininkė.
Lagamine iš Peru ji parsigabeno pledų ir apsiaustų, numegztų iš alpakų vilnos, retų druskų, augalų šaknų, prieskonių, nes, kaip prisipažino, yra lengvai išprotėjusi dėl įdomesnio maisto ruošimo ir receptų.
„Ar parašiau dainų? Ne, tai ne tokia kelionė. Po ilgos dienos norėjosi tik griūti miegoti. Juolab kad porą dienų buvau apsinuodijusi ir nusilpusi.
Donatas juokėsi, kad keliauti su manimi – nesąmonė ir avantiūra, nes aš vis į ką nors įsiveliu, prie manęs susipažinti prieina vietos gyventojai, galiausiai viskas baigiasi kokiame bare.
Tam tikrų poezijos intarpų, minčių atsirado, bet labiausiai norėjosi nuo visko atsijungti“, – atviravo šiuo metu pirmo solinio albumo įrašus Londone baigianti Jazzu.
Pora jau žino, kur keliaus kitą sykį. Tradicija per gimtadienį įteikti kelionę tęsiasi – viešint Peru, Donatas Justei pranešė, kad jie kartu vyks į Niujorką.
Jungtinės Amerikos Valstijos – šalis, kurioje Justė turi ir kitų planų: įrašyti keletą dainų, nufilmuoti vaizdo klipą.
Kiekviena poros kelionė pagimdo gandą, kad kur nors toli nuo Lietuvos, kad ir šamanų draugijoje džiunglėse, jie susituokė, o tai nutylėdami tik erzina aplinkinius.
„Ne, dar ne, – nusikvatojo Jazzu. – Mes tuoksimės visur, kur tik keliausim, bet tik po to, kai tai padarysime Lietuvoje. Kitaip mane draugai Vilniuje tikriausiai nužudytų.
Kada? Gal dar ne šiais metais, turime daug kitų reikalų. Bet vestuvės tikrai bus.“
Kelionę į Peru jai ir Donatui vis dėlto primins vienas ženklas, lydėsiantis visą gyvenimą, – tatuiruotė ant rankos su stilizuotu kalnų reljefu ir žodžiu „Apu“, reiškiančiu Viešpatį, kalnų dvasią.
