Nuo dvejų metų dienos šviesos nematanti Irma tapo į ekranus grįžusio laidų vedėjo Giedriaus Masalskio (46 m.) partnere. Realybės šou, kuriame dalyvauja ir regintys, ir aklieji, kūrėjai sako, kad Irma matys Giedriaus akimis ir dalysis savo pojūčiais.
Kaune gyvenanti mergina groja pianinu ir gitara, veda renginius. Ji yra radijo stoties „Gold FM“ laidos „Aklas pasimatymas“ reporterė, dalyvauja Vilniaus mokymų centro „Dialogas tamsoje“ veikloje.
Ten aklųjų padedami regintieji išmoksta prisitaikyti pasaulyje be paveikslėlių ir bendrauti pasikliaudami kitais pojūčiais. Irma atsakinga už kūrybines šio centro programas.
Anksčiau mergina šešerius metus vaidino sostinės neįgaliųjų Naujajame teatre.
Vytauto Didžiojo universitete komunikaciją ir vokiečių kalbą studijuojanti Irma tikisi, kad šou „Tamsoje“ suartins akluosius ir reginčiuosius.
Su naujojo projekto vedėja susitikome renginyje, kuriame ji ir kelios žinomos moterys užrištomis akimis kūrė puokščių kompozicijas.
Ar įmanoma sukurti puokštę iš gėlių, kurių niekada nesi regėjęs?
Apie tai mąsčiau stebėdama Irmą, kuri pasilenkusi prie augalais apkrauto stalo juos uostė ir atsargiai lietė.
„Gėles galima tyrinėti ne vien žvilgsniu. Matyti man reiškia ir suvokti. Nors nedaug išmanau apie gėles, man gražiausios frezijos. Jos kuklios, pažeidžiamos ir skaniai kvepia“, – sakė Irma ir prisipažino neprisimenanti, kada pastarąjį kartą gavo gėlių.
– Televizijoje esate naujokė. Papasakokite apie save.
– Didžiąją gyvenimo dalį praleidau Kaune. Su šeima gyvenome prie Taikos prospekto. Prisimenu, prabundu ir jaučiu, koks galėtų būti paros metas.
Aleksandra Marinina rašė apie miesto kvapus, kurie keičiasi. Esą vakaras kvepia nuotykiais. Nuo aštuntos vakaro iki pusiaunakčio juntamas pavojaus kvapas. Nuo pusiaunakčio iki antros valandos – išsibarstę meilės, turto ir vienatvės kvapai. Artėjant aušrai stiprėja mirties kvapas.
Miesto kvapai aštrėja, kai peržengiu namų slenkstį. Labai myliu miestą, kadangi jame užaugau, susiformavau.
Ir Vilnius tapo svarbia gyvenimo dalimi. Ten mano darbai, įvairūs projektai.
Į mokyklą viena pradėjau vaikščioti nuo penktos klasės. Tai buvo mano asmeninis laimėjimas. Artimuosius ilgai įtikinėjau, kad galiu būti savarankiška, – tėvai dėl manęs jaudindavosi.
Ir dabar daug žmonių dėl manęs bijo ir jaučiasi atsakingi. Autobuse kas nors prieina ir stebisi: „Dieve, kas jus vieną išleido?“
Aš juk seniai suaugusi. Būtų keista, jeigu manęs vienos neišleistų. (Juokiasi.)
– Ar žmonės dažnai jums skuba į pagalbą?
– Daug kartų per dieną manęs klausia, ar nereikia padėti. Tai gražu – vadinasi, nesame abejingi vieni kitiems.
Kita vertus, kai kurie žmonės yra pernelyg ryžtingi. Einu įsiklausydama į aplinkos garsus, kad suprasčiau, kur esu, ir staiga kas nors čiumpa už alkūnės: „Kur jūs einate?“ Mane tai trikdo.
Būna, kad kas nors nieko neklausęs pareiškia: „Palaukit, aš jus apvesiu.“ Kažkur pasukinėja, pavedžioja aukštyn žemyn ir nueina. O mano koncentracijos laukas jau išderintas, aš atsiduriu ne ten, kur reikia.
Arba lipu laiptais, pribėga žmogus: „Oi, nelipkit, jums bus per sunku.“ Ir veda ratais.
To visiškai nereikia. Aš puikiausiai lipu laiptais. Tai neturi nieko bendra su regėjimu.
Realybės šou „Tamsoje“ bandysiu perduoti žinią, kad regintieji turėtų labiau įsigilinti į aklumo specifiką.
Jiems dažnai atrodo, kad gyvenimas be regėjimo neįmanomas. Jis įmanomas, tik kitoks.
– Ar mintyse piešiate žmogaus, su kuriuo bendraujate, veidą?
– Ne. Žmonėms, kurie neturi regimųjų prisiminimų, nereikia mintyse piešti veidų. Mums ta informacija nereikšminga. Prisimindama žmogų net nebandau įsivaizduoti, kaip jis atrodo.
Mane sutrikdo žmogus, klausiantis, ar noriu paliesti jam veidą.
Neseniai rengiau pasakojimą apie aklą gitaros virtuozą iš Niujorko Raulį Midoną.
Įstrigo jo žodžiai: „Kai manęs žmonės klausia, ar noriu paliesti jiems veidą, atsakau, kad ne, nes nenoriu, jog jie liestų manąjį.
Man visiškai neįdomu, kaip pašnekovas atrodo. Man įdomu, ką jis sako, koks jo požiūris į gyvenimą.“
– Jums svarbesnis garsas ar kvapas?
– Viskas svarbu. Garsas suteikia daugiau informacijos. Kvapai taip pat daug papasakoja. Kadangi neturiu vienos iš stipriausių juslių, kiekvienas pojūtis vertingas.
– Minėjote, kad esate priklausoma nuo atminties, – tai jūsų raktas į šviesą ir tiesą. Ar galima sakyti, kad jūsų galva – savotiškas kompiuteris su didžiule atminties saugykla?
– Kuo ilgiau gyvenu, tuo greičiau pilnėja visos atminties lentynėlės. Turiu smulkiai prisiminti vietas, kuriose būnu: kur yra laiptai, durys, rankenos, įvairios kliūtys.
Jei kurioje nors vietoje nesilankau pusę metų, informacija išsitrina. Smegenys kaupia tiek, kiek reikia, ir atmeta nereikalingą informaciją.
– Bandėte stoti į aktoriaus meistriškumo specialybę, kelerius metus vaidinote teatre. Net regintys aktoriai scenoje klumpa, supainioja veiksmus. Ar esate patekusi į kuriozines situacijas?
– Televizijoje ir radijuje gali daug ką suplanuoti, o teatre viską išgyveni gyvai. Ten pasitaiko visokių nutikimų.
Kartą klaidžiuose užkulisiuose pamečiau batus ir niekaip negalėjau jų rasti – teko į sceną eiti basai.
Kitą kartą per vaidinimą pasilenkiau prie žvakės ir užsidegė plaukai. Girdėjau, kaip salėje kilo sąmyšis. Ranka sutramdžiau liepsną, bet jaučiau, kad žiūrovai veiksmą scenoje stebi sulaikę kvėpavimą. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera, – šis nuotykis prižadino apsnūdusią publiką. (Juokiasi.)
Kartą neapskaičiavusi judesių įsirėžiau į staliuką ir išverčiau servizą.
Visa tai nėra tragedija, svarbiausia – susigyventi su savimi ir suprasti, kad esi kitoks.
Dažnai scenoje įkūnydavau matančius personažus, vaidinau tokius žmones, tokia pati nesu.
Anksčiau stengdavausi nepabrėžti savo aklumo, nekalbėti apie jį. Drovėdavausi vaikščioti su baltąja lazdele, bet bėgant laikui įsisąmoninau, kad tai mano gyvenimo dalis. Šis atradimas subrandino kaip asmenybę.
Aklasis – kitoks. Jis ne blogesnis, bet kitoks. Nenorėdama tų skirtumų toliau analizuoti, palikau teatro sceną.
Man puikiai sekasi kurti „Dialogus tamsoje“, kur vizualūs dalykai nesvarbūs.
– Ar jums svarbi aplinkinių nuomonė?
– Man svarbu žinoti informaciją ir ją kontroliuoti. Žinoma, išeidama į gatvę galvoju, kaip esu apsirengusi. Man patinka eiti apsipirkti su drauge dizainere, liesti drabužius parduotuvėje.
Gerai pažįstu savo kūną, žinau, kokie drabužiai man tinka.
Kartais man patinka drabužis, bet jei jis raudonos ar mėlynos spalvos, bet kada neapsivilksi.
– Sakėte, kad nepažįstate spalvų. Kaip įsivaizduojate, pavyzdžiui, raudoną spalvą?
– Nors ir nepažįstu spalvų vizualiai, bet mano gyvenime jos reiškia labai daug. Žinau, kad raudonos spalvos yra kraujas, ugnis, braškės, ir tai vaizduotėje sukelia daug asociacijų.
Raudona spalva gali būti saldi kaip braškė, ji gali pasakoti apie lūpų dažus, lūpas, o tai moteriškumas.
Ji gali būti kaip kaitri ugnis ir aš jaučiu energijos antplūdį. Žinau, kad jei apsimausiu raudonas kelnes, sulauksiu didesnio aplinkinių dėmesio.
Pilka man asocijuojasi su miestu, kuriame viskas ištirpsta. Manau, pilki drabužiai gerai paslepia žmogų. Su jais jauku, patogu ir saugu. Spalvos mano gyvenime turi ne vizualias, o emocines asociacijas.
– Kokių turite pomėgių?
– Man labai padeda knygos. Skaitau jas ne tik Braille’io raštu.
Dažniau renkuosi įgarsintas knygas. Jei patinka knyga, garso įrašo galiu klausytis net ir dešimt valandų. Esu priklausoma nuo knygų. Dėl to ne viena diena yra dingusi iš gyvenimo. (Juokiasi.)
Mėgstu groti. Esu baigusi muzikos mokyklą.
Dar vienas didelis pomėgis – užsienio kalbos. Šiuo metu mokausi šešių kalbų.
Galiu laisvai susikalbėti vokiškai ir angliškai. Rusiškai ir ispaniškai taip pat neblogai suprantu, o prancūzų ir turkų kalbos – parengtinės mokymosi stadijos.
– O kaip jūsų širdies reikalai?
– Didžiausias mano širdies reikalas yra darbas ir nauja veikla.
