Jubiliejaus proga režisierei Janinai Lapinskaitei studentai pakišo kiaulę

„Iki 7 metų augau kaime, o paskui vasarodavau pas močiutę kaime. Bet tėveliai kartkartėmis nuspręsdavo paįvairinti mano atostogas ir išsiųsdavo į mėnesio trukmės pionierių stovyklą prie Pageluvio ežero. 

Nežinau kaip kitiems, bet man pionierių stovykla man prilygdavo bausmės batalionui. Tarsi nieko bloga niekas nedarė: valgydavom, žygiuodavom, maudydavomės, bet aš mėgau savo „laukines vasaras“ kaime ir nekenčiau stovyklos. 

Buvau gal 8 ar 9 metų, kai vėl „atostogavau“ pionierių stovykloje. Ir po kelių dienų nusprendžiau išbandyti „burtus“. Įsidėjau į burną mažą akmenuką ir įtikinau save, kad jei vieną parą išlaikysiu akmenuką burnoje,  
atvažiuos tėvai ir mane išsiveš. Tai buvo kankinanti diena, nes negalėjau valgyti, kalbėti, negalėjau niekam  išsiduoti apie savo „burtus“. 

Tai buvo pilna patyčių diena, bet aš tylėjau ir kenčiau visą dieną lyg gulbė nebylė.  Dabar vargu ar gali kas patikėti, bet „burtai“ padėjo. Maždaug po savaitės aš susirgau vėjaraupiais ir mane parvežė namo.“

„Mokykloje, 7-9 klasėse būdavome testuojami, kokiai profesijai labiausiai tinkame. Reikėdavo raštu atsakyti į įvairius  klausimus, paskui matyt psichologai ar mokytojai peržiūrėdavo juos ir sužinodavome, kokiai 
profesijai turime tinkamus duomenis.  

Mano testai rodė, kad tinku gydytojo arba slaugytojos darbui. Tinkamumo režisūrai arba aktorystei testai nerodė. Taigi dabar ir svarstau, ar testai buvo neteisingi ar aš ne savo rogėse sėdžiu.“    
 
Brangiausia kelionė 

„Atvažiavau iš Šiaulių stoti į Vilniaus konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Man buvo 17 metų ir jaučiausi visiška provincialė. Tai buvo mano pirmas apsilankymas Vilniuje. 

Taip jau susiklostė, kad turėjau labai mažai pinigų, kurių turėjo užtekti pragyventi tas egzaminų dienas ir sugrįžti į Šiaulius.  

Nuo geležinkelio stoties pasiklausdama kelio ėjau link Lenino (dabar Lukiškių) aikštės. Kai pavargau, įsėdau į taksi. Taksistui pasakiau adresą ir pradėjome važiuoti. 

Nieko nemačiau aplink, tik stebėjau, kaip skaitiklis ryja mano pinigėlius. Važiavome labai ilgai,  skaitiklis buvo surijęs jau didžiąją dalį mano santaupų. Pagaliau pasiekiau tikslą, taksistas sustojo, išlipau. 

Daug vėliau supratau, kad taksistas „pajuokavo“, vežiodamas mane ratu. Pasirodo, į jo mašiną įsėdau likus maždaug 100 metrų iki konservatorijos.

Pradžioje buvo skaudu, jaučiausi apgauta. Bet dabar nebepykstu ant to taksisto, nes kelionė į tikslą išties turi  būti ilga. Juk yra posakis: „Ilgiausia kelionė prasideda žodžiais – aš žinau trumpiausią kelią“.

„Pirmąjį tarptautinį prizą pelniau Monte Karlo tartauptiniame meninės dokumentikos festivalyje už filmą „Iš elfų gyvenimo“. Pirmą kartą vykau į tokį renginį.  

Ceremonija buvo labai ištaiginga, susirinko daug garbingų išsipuošusių svečių.  Mus, dalyvius nuolat mokė, pro kur turime įeiti į sceną, kaip pasiimti apdovanojimą, kaip padėkoti, pro kur išeiti nuo scenos. 

Jaučiau didelę įtampą ir netgi baimę. Galvoje tiksėjo žinomas literatūrinis tekstas „Kiek daug ponų. Kokie jie gražūs.“ 

Visi apdovanotieji turėjome sueiti į sceną ir nusifotografuoti. Mane supykdė vienas vyriškis, kuris stovėjo prie manęs ir niekaip nerasdamas tinkamos pozos sukiojosi. Jis porą kartų skaudžia užmynė man ant kojos.  

Kitą dieną vienas festivalio dalyvių per pusryčius man padavė laikraštį su mūsų nuotrauka. Paaiškėjo, kad stovėjau šalia Monako princo, kuris ir mindė man kojas. 

Kai kitą dieną su turistai stebėjau besikeičiančią sargybą prie princo rūmų, jaučiausi kaip Pelenė, kurios sapnas baigėsi.“

„Esu sukūrusi dokumentinį filmą „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“, kurio vienas personažų – paršelis Cezaris.

Artėjo mano jubiliejinis gimtadienis. Vieną dieną į kabinetą atėjo studentai ir atnešė dovanų dėžę, perrištą raudonu kaspinu. Joje buvo mažas gyvas paršelis.

Studentai, džiaugsmingai įteikdami dovaną, pasakė ir paršelio vardą – Cezaris II.  Dar padovanojo vaikišką  buteliuką pienui, kad galėčiau maitinti paršelį.  

Kai kabinetas ištuštėjo, paršelis kampe atliko savo gamtinius reikalus ir niekaip nebelindo į tą dėžę atgal. 

Šiaip ne taip pargabenau savo dovana namo. O mes gyvenome Justiniškėse, standartiniame daugiabutyje. 

Paršelio elgesys iš karto parodė, kad gyvenimas kartu bute neįmanomas. Tad padarėme gardelį namo rūsyje ir po kelių valandų apgyvendinome jį ten, nors, kaip žinoma, laikytis kiaules daugiabučio rūsyje draudžiama.

Kelis kartus per dieną mes su vyru, išvirę košės, slapčia eidavome maitinti paršelio. Kaimynams tapome paslaptinga pora, kelis kartus per dieną draugiškai besileidžiančia į namo rūsį. 

Ramindavome save, jog kaimynai neturėtų įtarti, kad režisierių šeima laikytų rūsyje kiaulę. 

Kiekviena diena atnešdavo naujų paršiškų nuotykių, tad po trijų savaičių augintinį nuvežiau savo filmo herojui Venecijui į Rokiškio rajoną. 

Tolimesniis Cezario II likimas man nežinomas. Tai buvo įsimintiniausia gimtadienio dovana.“

„Kolekcionuoju mėnesienas. Ne, nesu lunatikė, bet mėnesienos man yra magiškos.  

Mieste mėnesiena neskleidžia stebuklo. Bet vasarodama sodyboje visada laukiu to magiško dangaus kūno, kuris išnyra iš už miško, lėtai keliaudamas apšviečia laukymę, upę, kaimynų sodybas, kiemą. 

Tada galiu keliauti prisiminimais, fantazuoti, liūdėti. Bet liūdesys nebūna liūdnas. Tai kažkas gilaus ir tauraus. Žiemą  mintyse „vartau“ tą kolekciją ir laukiu kitos vasaros ir rudens bei susitikimų su mėnesiena.“
 
Išbandymas 

„Gal kai kam atrodo, kad režisieriui paklūsta filmavimo grupė. Dokumentiniame filme kartais režisierius turi būti paklusnus filmo herojams. 

Filmo „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ herojus Venecijus iš pradžių labai nepatikliai žiūrėjo į mano ketinimus kurti apie jį filmą ir nusprendė išbandyti mane. 

Kai atvykau į jo namus su filmavimo grupe, Venecijus visiems paskirstė lovas nakvynei.  Man jis paskyrė lovą, kurios ilgis 1, 50 m. O mano ūgis 1,76 m. Todėl miegoti joje galėjau tik smarkiai surietus kojas. 

Supratau, kad jei išreikšiu nepasitenkinimą, Venecijui bus pagrindas atsisakyti filmuotis. 

Taigi, keletą rytų į Venecijaus klausimą, kaip išsimiegojau ramiu balsu ištardavau – puikiai. 

Po poros dienų Venecijus pasakė, jog jam atrodo, kad man lova per trumpa. Todėl jis išpjaus gale dvi apvalias skyles, pro kurias galėsiu iškišti kojas. 

Sutikau su viskuo. Išbandymą išlaikiau ir dar po poros dienų gavau normalią lovą.  

Kadangi gerai žinojau pasakos „Eglė žalčių karalienė“ siužetą, buvau įsitikinusi, kad bus tik trys išbandymai. Neapsirikau.“

„Kai aktorių klausia, kokį vaidmenį norėtų suvaidinti, dažnas pasirenka Hamletą, Ofeliją ar Dezdemoną. Manęs to niekas neklausė, bet jei paklaustų, pasakyčiau, kad Robinzoną Kruzą. Tą knygą skaičiau vaikystėje, o paskui 
perskaitydavau iš naujo kas penkeri metai.“ 

„Faktas tas, kad 40 metų gyvenu santuokoje su savo vyru režisieriumi Algimantu Puipa. Žurnalistai dažnai klausia, ar sunku gyventi panašių profesijų žmonėms santuokoje. 

Atsakau, kad sunku, bet įmanoma. Lemia ne profesiniai panašumai ar skirtumai. Reikia vienas kitą prisijaukinti. Pamenat Antoine de Sain-Exupery lapės ir Mažojo princo pokalbį?  

„Žinoma, – tarė lapė. – Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau nereikalinga. 

Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.“ 

„Jei vyktų referendumas dėl eutanazijos įteisinimo, balsuočiau „už“. 

Tada ramiai, be baimės galėčiau klausytis tiksinčio savo gyvenimo laikrodžio.“