Nėra pasaulyje nė vienų namų, kurie nebūtų patyrę netekties. Nėra nė vienos, net darniausios, sutuoktinių poros, kurios neišskiria mirtis. „Žinau, kas yra verkti ir juoktis tuo pat metu, bet stengiuosi susigalvoti kuo daugiau veiklos, tikslų ir idėjų, kad tik nesijausčiau vieniša.
Vaikai gyvena savo gyvenimą, o praradęs antrąją pusę, su kuria per keturis dešimtmečius tikrai suaugi, sunkiai jaukiniesi visai kitokį gyvenimą“, – LRT laidai „Stilius“ sakė L.Mertinienė, beveik prieš metus palaidojusi vyrą aktorių Dalių, kuris būdamas 55-erių mirė nuo onkologinės ligos.
Laima teigė puikiai išmananti netekties išgyvenimo fazes, tik pati pasiklydusi, kurioje dabar esanti.
„Aš viską dariau, kad jam būtų tik geriau. Labai stengiausi jam padėti. Visą laiką sakiau: „Tu nebijok, aš tau padėsiu.“ Iki pat galo“, – ištarė moteris. O paklausta, ar jie kalbėdavosi apie galą, šyptelėjo.
„Dalius kalbėjo apie mirtį, bet nieko netvarkė, neaiškino, nerodė, kas, kaip, kur, pavyzdžiui, jo atskiri pinigai.
Pamenu, sėdėjo čia fotelyje, aš verdu valgyti ir jis sako: „Dabar tau pasakysiu labai rimtą dalyką.“ Suklusau, o jis: „Nepamiršk, kad Mykolo šaldytuve yra šaldytų baravykų.“ Sakau: „Eik tu po velnių! Ar daugiau žinių nėra?“ „Ne, – pasakė, – kai reikės, sužinosi.“
Dauguma žmonių, nors galvoja apie tai, vis tiek tikisi, kad viskas bus gerai“, – atsiduso pašnekovė, vargiai galinti sulaikyti ašaras ir su jai būdingu atvirumu svarstanti apie siųstą likimą ir išbandymus.
Su vyru L.Mertinienė užaugino sūnus Dominyką ir Mykolą bei dukterį Laimą Barborą. Duktė jau pagimdė sūnų – Laima sulaukė trečio anūko.
Moteris tiki posakiu, kad kai šeimoje vienas išeina, kitas turi ateiti.
„Taip ir pas mus – po Daliaus mirties sulaukėme dar vieno žmogaus. Tačiau gal pirmą kartą stengiuosi gyventi savo gyvenimą ir nelįsti prie vaikų“, – atsiduso verslininkė, su vyru pragyvenusi net 40 metų.
Sutuoktinių santykiai visada buvo geri, todėl kol kas moteris dvejoja, ar kada nors išmoks visavertiškai gyventi viena ir nesijausti vieniša.
„Aš jaučiuosi kaip be pusės savo kūno. Jaunystėje, žinoma, buvo visko: ir pykčių, ir ginčų, ir skandalų, bet mes buvome labai susigyvenę. Mums nereikėjo daug kalbėti, mes galėjome sėdėti, tylėti dviese ir mums buvo gera.
Pamenu, buvo jo paskutinis gimtadienis. Pamaniau, kad reikia iškelti puotą, sukviesti visus jo draugus.
Dar nebuvo taip blogai, sveikata pusiau. Ir jis man sako, išgėręs, žinoma: „Ot! Mano žmona negalės be manęs gyventi.“ Aš pradėjau rėkti: „Nesąmones kalbi, aš be tavęs puikiausiai pragyvensiu.“
Niekada nebuvau višta, laukianti, kol į burną įkris kąsnelis, – namai buvo ant mano pečių, verslą pati susikūriau, pinigų pati užsidirbdavau.
Bet dabar galvoju, kad jis buvo visiškai teisus, – man be jo labai sunku“, – kalbėjo našlė, vis dėliojanti drauge prabėgusio gyvenimo akimirkas.
Artėjant pirmosioms vyro mirties metinėms gegužę Laima svarsto, kuo dar galėtų užsiimti, kokios veiklos prasimanyti, – ir dėl nelengvų minčių vaikymo, ir dėl pragyvenimo šaltinio.
Kitų paskatinta greta nuosavo audinių verslo ir pamėgtų mezginių ji grįžo prie karoliukų vėrimo.
Dailės akademijoje menotyrą baigusi moteris visada jautė dermės ir kūrybiškumo pradus.
Kad ir ironizuoja apie savo skonį, seniai įgytas žinias pritaiko versle. O štai sugrįžę karoliai, kruopštus rankų darbas veikia tarsi meditacija. Kartu tai ir kūrybiškai praleistas laikas.
„Papuošalai tarsi kažkas įgimta. Man tai labai įdomu. Ir audinių verslas patinka.
Gauname naujų audinių – man gražu, tiesiog malonumas, nors suprantu, kad reikės atsiskaityti, parduoti, reikės galvoti. Bet kai papuoši moterį, kaip smagu!
Visiems juokaudama sakau: mano vidutinis miesčioniškas skonis. Aš kažkaip pataikau spalvas, raštus. Man būna gražu, o paskui pasirodo, kad tai madinga. Pagaunu vibracijas“, – apie audinių verslo subtilybes atviravo L.Mertinienė.
Pusmečiui prabėgus po vyro mirties Laima pradėjo dažniau išeiti į žmones ir pirmą kartą gyvenime iškeliavo sutikti Naujųjų metų į gatvę. Tiesa, ne Lietuvoje.
„Taip jau yra, kad surandi vis naujų dalykų, – tada nesensti. Pirmą sykį Naujuosius metus sutikau aikštėje Amsterdame. Ir buvo labai įdomu. Stengiuosi ką nors veikti.
Tarp kitko, į koncertus ir kitur vaikštau dažniau nei tada, kai gyvenau su Daliumi. Jis gal ir prie tinginio buvo, o gal ir dažnai blogai jausdavosi, bet jį reikėdavo įkalbinėti.
O dabar einu kur noriu, kiek noriu. Yra tam tikrų pliusų, yra minusų. Bet visa esmė, kad norisi kokio nors žmogaus šalia, o apie tai mano amžiuje beviltiška svajoti.
Dar norisi save pamylėti, dar norisi pagyventi sau, pakeliauti, eiti į parodas, koncertus“, – iš lėto pradėtas rikiuoti svajones vardijo Laima.
Moteris juokėsi, kad niekada gyvenime nebuvo vadinama tik savo vardu – be priklausomybės tėvui ar vyrui pažyminio. „Mane visą laiką vadindavo Brazausko dukra, kai mirė Dalius, – vargše Mertino žmona.
Prisimenu tokį juokingą nutikimą. Vienais metais, dar seniau, kai tėvas buvo prezidentas, rinko visokius „-iausius“.
Tėvą išrinko gal elegantiškiausiu, Dalių – seksualiausiu, o aš vaikštau ir galvoju: „Kaip įdomu. Kaip kitiems atrodo, kad šita stora bobelka elegantiškiausio vyro duktė, seksualiausio vyro žmona? Man buvo labai juokinga“, – šypsojosi L.Mertinienė.
Po tėvo ir vyro mirties ne kartą nepažįstamų žmonių prisipažinimų girdėjusi moteris retoriškai klausė: kodėl Lietuvoje žmonės taip šykšti pagyrų?
Kodėl apie jausmus ir šilumą prabyla tik tuomet, kai žmogus iškeliauja anapus, kai visi, net ir patys gražiausi, žodžiai tampa beverčiai?
„Kas čia Lietuvoje per įpročiai, kad tuos kapus taip myli? Reikia ne antkapį mylėti, o žmogų. Ir visi man dejuoja: oi, koks geras aktorius Dalius buvo, kaip aš jį mylėjau, koks gražus jis buvo.
Aš pas tavo tėvą dirbau, koks jis geras buvo, kokia jūs panaši į tėvelį. Na, gal su jais negalėjo susitikti, bet su tais, su kuriais galime susitikti, pasakykime, ką manome, kol gyvi esame. Tada nereikės graužtis, kad to nepasakiau, ano nepadariau.
Čia jau, aišku, senatvės požymis – burbėjimas ir mokymas, bet juk išties nenusineši į kitą pasaulį nei savo daiktų, nei mašinų.
Gyvenimo prasmė yra žmonių santykiai, meilė, šiluma, tai, ką atsimeni.
Štai aš atsigulu ir vis galvoju apie Dalių: ką jis galvojo, ką atsiminė? Ir pati vis bandau pagalvoti: ką atsiminčiau? Aš atsiminčiau malonias gyvenimo akimirkas, o malonių akimirkų, bent jau man, suteikė bendravimas.“
Parengė Milda Augulytė
