Jei Ispanijos mieste Malagoje sustabdysite praeivį ir paprašysite išvardyti žymiausius iš jo kilusius žmones, labai tikėtina, kad kone iškart išgirsite dvi pavardes – dailininko Pablo Picasso ir aktoriaus A.Banderas.
P.Picasso čia primena dailininkui pastatytas paminklas, jo garbei atidarytas muziejus, turistams siūlomos ekskursijos. A.Banderas – jo valdomas restoranas „El Pimpi“ su ant sienų iškabintomis nuotraukomis iš filmavimo aikštelių, įrengtas pirmame pastato, kuriame jis turi prabangų butą, aukšte.
Kai TV kanalo „National Geographic“ prodiuseriai nusprendė antrajame biografinio serialo „Genijus“ sezone papasakoti apie P.Picasso, jiems nereikėjo ilgai sukti galvos, kas jį galėtų vaidinti. Atsakymas piršosi savaime – geresnio pasirinkimo nei tame pačiame mieste augęs, nuo mažens dailininku žavėjęsis, jo vaikus Mayą ir Palomą pažįstantis A.Banderas būti negali.
Reikėjo tik įkalbėti patį aktorių, kuris prieš metus patyrė infarktą, šiuo metu gyvena Londone, studijuoja mados dizainą ir atidžiai renkasi vaidmenis.
„Pasirodo, A.Banderas matė ir susižavėjo pernai parodytu pirmu „Genijaus“ sezonu“, – „TV antenai“ pasakojo serialo prodiuseris Kennethas Billeris.
Prieš metus sukurtas pirmas dešimties dalių TV serialo „Genijus“ sezonas pasakojo apie mokslininką Albertą Einsteiną – jį ekrane virtuoziškai įkūnijo „Oskarą“ pelnęs australų aktorius Geoffrey Rushas.
Už šį vaidmenį jis buvo nominuotas Auksiniam gaubliui, o pats TV serialas pretendavo į net dešimt „Emmy“ apdovanojimų.
Lūkesčiai prieš Vengrijoje, Ispanijoje, Maltoje ir Prancūzijoje nufilmuotą naują sezoną, kurį Lietuvoje „National Geographic“ kanalas pradės rodyti balandžio 23-iąją, – dideli. Jam suburta puiki aktorių komanda, kurioje yra ir T.R.Knightas („Grėj anatomija“), Sethas Gabelis („Da Vinčio kodas“), Sebastianas Roche („Jaunasis popiežius“), Ispanijos Tomu Cruise’u vadinamas Jordi Mollá bei daug kitų ekrano žvaigždžių.
Pagrindinį vaidmenį atliekančiam A.Banderas teko įspūdinga užduotis – suvaidinti P.Picasso didžiąją gyvenimo dalį, nuo išgarsėjimo meno pasaulyje iki žilos senatvės (dailininką jaunystėje įkūnijo amerikiečių aktorius Alexas Richas).
Ne tik visame pasaulyje žinomais tapybos šedevrais, bet ir aistra moterims bei audringu asmeniniu gyvenimu pagarsėjusio dailininko vaidmuo – dar vienas svarbus įrašas ir taip įspūdingoje A.Banderas biografijoje.
Ispanijoje Antonio devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje išgarsino vaidmenys režisieriaus Pedro Almodóvaro filmuose – būtent šis kūrėjas pastebėjo jauną teatro aktorių ir pasiūlė išbandyti jėgas kine.
P.Almodóvaro filmams pasiekus JAV rinką, išvaizdus ispanas sulaukė pasiūlymo filmuotis šioje šalyje ir sugebėjo gauti vaidmenį filme „Mambo karaliai“, nė nemokėdamas angliškai (visą tekstą atmintinai išmoko užsirašęs jo eilučių tarimą).
Nors iki šiol angliškai kalba su ryškiu akcentu, A.Banderas sugebėjo įsitvirtinti Holivude – su Tomu Hanksu jis vaidino „Filadelfijoje“, su Bradu Pittu – „Interviu su vampyru“, o su Madonna – į kino ekranus perkeltame miuzikle „Evita“.
Didelio populiarumo taip pat sulaukė filmai „Desperado“, „Zoro kaukė“, „Zoro legenda“, „Šnipų vaikučiai“ ir kitos juostos, kuriose A.Banderas atliko vieną pagrindinių vaidmenų.
Moterys alpo dėl pietietiškos išvaizdos gražuolio, tačiau širdies damą JAV A.Banderas rado greitai – 1996-aisiais vedė garsią JAV aktorę Melanie Griffith (60 m.). Tais pat metais pora susilaukė dukters Stellos.
Meilė liepsnojo taip karštai, kad M.Griffith ant rankos išsitatuiravo vyro vardą, tačiau 2015-aisiais poros santuoka iširo.
„Buvo skausminga, bet mes likome gerais draugais. Ji bus mano šeimos narė – kol aš mirsiu“, – pasakojo A.Banderas. Geriausias jo žodžių įrodymas – prieš kelias dienas internete M.Griffith paskelbta nuotrauka, kurioje įamžinti jaukiai kartu vakarieniaujantys Antonio ir jų dukra.
Šiuo metu A.Banderas gyvena Londone, studijuoja mados dizainą, filmuojasi, rūpinasi keliomis verslo įmonėmis (tarp jų – vyno ir parfumerijos) ir džiaugiasi nauja meile.
Šalia jo – 20 metų jaunesnė finansų konsultantė Nicole Kimpel. Su ja aktorius prieš kelerius metus susipažino Kanuose.
Su ja (ir jos dvyne seserimi) Antonio atvyko ir į Malagą, kur buvo surengta pasaulinė TV serialo antro sezono „Genijus: Picasso“ premjera.
Prie miesto centre esančio Cervanteso teatro A.Banderas žengė raudonuoju kilimu, pritraukdamas minią smalsuolių, o vakare dalyvavo uždarame vakarėlyje viešbutyje ant Viduržemio jūros kranto – aplink tvorą irgi būriavosi žmonės su mobiliaisiais telefonais, trokštantys bent akies krašteliu pamatyti šią kino garsenybę.
Viduje vaizdas buvo panašus. Pamiršę be jokių ribų besiliejančius gėrimus, skanėstus, flamenko muziką grojančią grupę ir dėmesį traukiančias nuogas šokėjas (išpieštas P.Picasso kūrinių motyvais), išsipustę svečiai rikiavosi eilėje, prašydami A.Banderas kartu nusifotografuoti.
Tiesa, nežinodami, kaip dabar atrodo šis aktorius, galbūt jo netgi neatpažintumėte – dėl P.Picasso vaidmens jis nusiskuto galvą ir antakius. Vis dėlto žvitraus jo žvilgsnio su niekuo nesupainiosi.
Artėdamas prie šešiasdešimtmečio jis kupinas idėjų ir naujų projektų. Šią savaitę paskelbta, kad A.Banderas kartu su Penelope Cruz vaidins naujame P.Almodóvaro filme.
Aktoriaus aktyvumas gal net kiek stebina, turint omenyje, kad vos prieš metus ruošdamas pusryčius jis patyrė infarktą.
Tačiau kitaip turbūt ir negali būti. Kinas – jo aistra. Juolab kai pasitaiko galimybė dešimties dalių TV seriale įkūnyti tokią spalvingą garsenybę kaip P.Picasso, kurio vieną eskizą pats turi namie (antrąjį per skyrybas atidavė M.Griffith).Iš viso pasaulio į Malagą susirinkus žurnalistams A.Banderas surengė interviu maratoną – pasikalbėti su aktoriumi buvo pakviestas ir žurnalas „TV antena“.
Paprastą megztinį vilkintis, kepuraite nuo saulės pliką galvą pridengęs A.Banderas iš pirmo žvilgsnio atrodė taip, kad tikriausiai galėtum jį supainioti su viešbučio sode įrangą keičiančiais darbininkais.
Kuklus, be lašo pasipūtimo, aistringai gestikuliuojantis ir dėmesingas – toks pasirodė aktorius, kuris papasakojo ne tik apie naująjį vaidmenį, bet ir akistatą su mirtimi, mylimąją ir filmuojant serialą patirtą skaudžią netektį.
– Įkūnijote vieną žymiausių visų laikų tapytojų. Ar pats mokate piešti? – paklausiau A.Banderas.
– Anksčiau man siūlyta vaidinti Salvadorą Dali, tad tam ruošdamasis pradėjau tapyti, kad suprasčiau, kaip tai daroma, kaip reikia laikyti teptuką. Dabar, prieš vaidindamas P.Picasso, nupiešiau du paveikslus – jo darbų kopijas. Viename pavaizduota jo mūza Dora Maar, kitame – bučinys.
Tie piešiniai dabar yra mano namuose Londone, bet turėsiu juos sudeginti, nes P.Picasso šeimai nepatinka, kai kopijuojami jo darbai. Visas jo paveikslų kopijas, kurias matysite filme, teks sudeginti. Tai įrašyta sutartyje su P.Picasso artimaisiais.
– Jei P.Picasso tapybą vertintume dešimt balų, keliais balais įvertintumėte savo sugebėjimus piešti?
– Maždaug pusantro. (Juokiasi.)
– Ar jaučiate, kad P.Picasso – būtent tas vaidmuo, kuriam esate gimęs?
– Dar nežinau, nes nemačiau viso serialo. Filmavimas buvo sudėtingas: reikėjo daug fizinių jėgų, teko išmokti labai daug teksto. Bet man tai patiko.
Žinoma, vaidinti P.Picasso – didelė atsakomybė. Vien jau todėl, kad mes – iš to paties miesto, tai garsiausias žmogus, kurį man yra tekę įkūnyti ekrane. Žinojau apie jį nuo mažens, jis buvo mano didvyris, o tuo metu, 1965-aisiais, kai valdė generolas Franco, šioje šalyje nebuvo daug didvyrių, kuriais galėjai žavėtis.
Pamenu, kaip mama vesdavo mane į mokyklą pro namus, kuriuose gimė P.Picasso, ir vis tai primindavo. Man buvo septyneri, galvojau: ei, kas tas žmogus, apie kurį visi kalba?
P.Picasso – bene pirmas pasaulio dailininkas, kuris buvo garbinamas kaip roko žvaigždė. Jo anūkas Olivier parašė knygą – ją aš neseniai pristačiau Londone. Joje rašoma, kad prie P.Picasso durų visada laukdavo 20–25 susijaudinusios merginos. Vaidinti jį – keista patirtis ir nuostabus nuotykis.
– Kaip jaučiatės žiūrėdamas į veidrodį ir matydamas save be plaukų, antakių?
– Keistai, bet nieko, ataugs. Nusiskusti buvo mano mintis. Norėjau, kad mano veidas būtų lyg balta drobė, ant kurios galima sukurti P.Picasso atvaizdą. Juolab kad man teko atspindėti ilgą jo gyvenimo laikotarpį – nuo 1925 metų iki mirties 1973-iaisiais.
Kai nusiskuti antakius, veidas praranda didžiąją dalį išraiškos. Galvą nusiskusti teko, nes žinojau, kad reikės skirtingų perukų. Reikėjo daug ko išmokti – pavyzdžiui, kaip judinti veido raumenis, kad nepakenkčiau įspūdingam grimui, kad tai atrodytų įtikinamai. Juk didelė dalis to, ką ant mano veido matysite ekrane, yra netikra – nuo nosies iki dantų.
– Kas buvo sunkiausia?
– Grimas. Kai filmavome Maltoje, buvo labai karšta. Teko badyti veidą adatėlėmis, kad ta iš grimo suformuota kaukė neišsipūstų nuo karščio.
Tekdavo keltis pusę trijų nakties, grimuotis iki aštuntos ryto. Penkios valandos grimo kėdėje, tada – aštuonios ar dešimt valandų filmavimo, kitą dieną – vėl tas pats. Tarp filmavimų dar reikia pailsėti ir mokytis tekstą, o jis, kitaip nei kino filme, nepateikiamas iš anksto – seriale jį gaudavome dalimis.
Iš nuovargio net nepamenu, kaip nufilmavome kai kurias scenas. Pamenu tik tai, kaip jas su asistente repetavome viešbutyje. Kai kurias scenas repetavome 40 kartų – jei padarydavau klaidą, pradėdavome iš naujo.
Paskutinės dvi serijos buvo sunkiausios – filmavome Maltoje, Budapešte, dirbome kiekvieną dieną. Pradėjau ir už filmavimo aikštelės ribų kalbėti kaip P.Picasso. Net į tualetą naktį eidavau jo eisena. Ji, beje, buvo labai įdomi, šiek tiek priminė šuns. Visiškai pasinėriau į vaidmenį, stengiausi, kad ir laikysena būtų kaip jo.
– Daug kas sako, kad P.Picasso labiausiai mylėjo save ir savo meną. Kaip jūs pats derinate atsidavimą kūrybai ir santykius su supančiais žmonėmis?
– Tai sudėtinga. Kartą, kai laimėjau apdovanojimą, scenoje viešai atsiprašiau dukters. Ji – geriausias mano nuveiktas darbas, bet net ir tai suprasdamas praleidau daug svarbių jos gyvenimo akimirkų. Nes visą laiką dirbau.
Nesu toks kaip P.Picasso, kuriam menas buvo viskas. Jam tai buvo svarbiau už viską: šeimą, vaikus, politiką. Jam nuolat reikėjo naujo jaudulio. Kita vertus, kartais suprantu, kad nesu pakankamai geras artimiems žmonėms. Ir moku už tai.
– Pernai patyrėte infarktą. Kaip tai pakeitė jūsų požiūrį į darbą, šeimą, kasdienybę?
– Gyvenimas – labai brangus. Kai pamatai mirties veidą, suvoki, kokia ji bjauri ir šalta. Supranti, kad tai jau viskas. Tai nemalonu.
Elgiuosi taip, kaip reikia. Neberūkau. Seriale teko užsirūkyti, nes P.Picasso daug rūkė. Aš rūkiau suktines iš rožių lapų. Vartoju vaistus, sportuoju, bėgioju.
Tai nereiškia, kad sulėtinau darbo tempą. Nenoriu gyventi taip, lyg jau būčiau miręs. Vis tiek mirsiu – anksčiau ar vėliau. Noriu daryti tai, kas man patinka.
– P.Picasso save tarsi atrasdavo iš naujo – su kiekviena įsimylėta moterimi. Ar jus nauja meilė irgi veikia būtent taip?
– Taip yra visiems. Mus veikia aplinka. Moteris gali visiškai nulemti, kaip elgsis vyras, kaip jis žiūrės į gyvenimą. Manau, taip nutinka ne tik menininkams. Meilė formuoja mūsų poelgius, nesvarbu, kas esate – bankininkas ar architektas.
P.Picasso problema – kad jam reikėjo kur kas daugiau. Jam kone nuolat reikėjo būti orgazmo būsenos. Kai suprasdavo, kad taurė ištuštėjo, ieškodavo naujo žmogaus. Ar jis buvo vampyras? Tam tikra prasme – taip.
Kita vertus, buvo vedęs du sykius, turėjo tris ryškias meilužes. Kai žmonės sako, kad P.Picasso turėjo daugybę moterų, galiu atsakyti, jog yra aktorių, kurie daugiau moterų turi per vieną savaitgalį.
Patikėkite manimi, aš tai žinau. (Juokiasi.) Manau, mergišiaus reputacija – kiek išpūsta, nors tiesa, kad jis buvo neištikimas, tai gerai žinoma. Jis to neslėpė.
Jo gyvenime buvo visko – viena P.Picasso mylimųjų atvirai kalbėjo apie sadomazochistinius polinkius. Turbūt didžiausias skandalas – jo ir Marie Therese Walter (prancūzė, kuri nuo 1927 iki 1935 metų buvo dailininko meilužė ir jam pagimdė dukterį Mayą. – Red.) santykiai, nes jie užsimezgė, kai jam buvo 46-eri, jai – 17-a. Kita vertus, tai ir viena gražiausių jo meilės istorijų.
Marie Therese nusižudė 1977-aisiais – prabėgus 40 metų nuo dienos, kai P.Picasso ją paliko. Kalbėjausi su jos dukra – ji sakė, kad vienintelis dalykas, kuris jos mamai teikė džiaugsmą, buvo P.Picasso laiškai ir skambučiai. Nes jis jos nepamiršo ir nuolat jai rašė iki mirties. Ji gyveno dėl to. Kai P.Picasso mirė, ji parašė devynis laiškus artimiesiems ir pasikorė.
Kita vertus, dauguma moterų pradėdamos santykius su P.Picasso žinojo, į ką veliasi, koks jis žmogus. Françoise Gilot (prancūzų dailininkė, P.Picasso mūza, su juo bendravusi nuo 1943 iki 1953 metų ir jam pagimdžiusi du vaikus. – Red.) su juo romaną užmezgė, kai jai buvo 21 metai, o jam – 64-eri, be to, tuo metu jis buvo vedęs. Françoise buvo P.Picasso mūza, bet kartais jis su ja elgdavosi kaip su anūke.
Dailininkas buvo nusprendęs nesubręsti, neužmušti viduje slypinčio vaiko. Žmogus, kuris aikštingai norėjo visko. Negana to, viską ir galėjo turėti. Todėl visko ir siekė – visai nedvejodamas, aistringai, be atgailos.
P.Picasso niekada nesiteisino. Net kai meilužė F.Gilot aprašė jų gyvenimą knygoje – jis labai pyko, laikė tai išdavyste, tačiau viešai nieko į tai neatsakė.
Jis nemėgo grožio ir tai sakė daugybę kartų: „Jei kas nors pernelyg tobula, turiu tai sugriauti.“ Tai jo frazė. Jis nekentė sentimentalumo, melancholijos.
– Gal dėl to ir buvo genijus?
– Gali būti. Tiesa, kad genijai dažnai būna ir šiek tiek bepročiai. Keistas netobulumas juos paverčia ypatingais. Gali būti, kad P.Picasso sirgo maniakine depresija ir su tuo kovojo.
Žmonės klausia, kas yra genijus. Aš manau, kad tai gali būti patologija. Esi beprotiškai talentingas vienoje srityje, bet viską griauni aplinkui. Kaip dramblys stiklo parduotuvėje.
Pavyzdžių – daugybė. Tarkime, garsus režisierius Alfredas Hitchcockas. Žinau tai ne iš nuogirdų, nes mano buvusi uošvė (M.Griffith motina, JAV aktorė Tippi Hedren. – Red.) vaidino jo filmuose. Ji man pasakojo istorijų apie šio režisieriaus elgesį – sakykime, kad ten buvo baisių dalykų.
– Ar jūsų viduje irgi vis dar gyvena vaikas?
– Taip, bet išmokau gerbti visuomenės taisykles. Gal todėl, kad nesu toks galingas. Jis buvo neįtikėtinai galingas meno pasaulyje. Tai buvo jo laimė ir vargas.
– Ar jums artimi P.Picasso charakterio bruožai?
– Kai kurie – taip. Kiti mane gąsdina. Filmuojantis viduje virė kova. Mėgstu šį personažą, dievinau P.Picasso, bet kai teko ekrane rodyti tamsius jo poelgius, mano vidus tam priešinosi. Pavyzdžiui, yra scenų, kuriose atsispindi staigi jo nuotaikų kaita, įniršis, virstantis sutrikimu ir pagalbos prašymu. Tai būdinga smurtautojams, nors aš nemanau, kad jis buvo smurtautojas.
Pasirodžius serialui bus žmonių, kurie sakys, kad supranta jį, bet bus ir tokių, kurie jį laikys visišku šunsnukiu. Tegul žiūrovai sprendžia, teisia.
– P.Picasso po kojomis krito daug moterų. Jūs pats – kino sekso simbolis, kuriuo žavisi moterys. Ar kurdamas šį vaidmenį bent iš dalies atpažinote save?
– Įsivaizduokite, kad nuoširdžiai tikiu, jog esu sekso simbolis, nors netikiu. (Kvatojasi.) Kad mirkteliu akimi, ir moterys apsvaigsta nuo žvilgsnio.
Net jei tai būtų tiesa, P.Picasso moteris gundė visiškai kitaip. Jis buvo intelektualas. Moteris žavėjo jo gilumas, sudėtingumas, jo aistra žaidimams, kuriuos žaidė labai gerai.
Šiurkščiai pasakysiu: nemanau, kad seksas jam buvo šokinėjimas ant moters. Tai buvo kur kas daugiau. Tai jam buvo intelektualus žaidimas, kuris prasidėdavo ištisas dienas prieš ir baigdavosi gerokai po akimirkų lovoje.
Manau, moterys pasiduodavo jo žaidimams, kurie nebuvo panašūs į nieką, ką joms tais laikais tekdavo patirti. Jis nebuvo banalus „ei, mažule, tu tokia graži“ suvedžiotojas.
– O kaip vyksta jūsų žaidimai? Ko jūs pats ieškote moteryje?
– Šiuo metu nieko, nes viską turiu su drauge. Ji – ne aktorė, o finansininkė, ir aš labai dėl to laimingas. Taip namie mažiau neurozių.
Ji – mano priešingybė. Aš – aktyvus, nervingas, o ji – labai miela ir rami. Ji man suteikia pusiausvyrą, ramybę, o šiuo metu man to labai reikia, juk man beveik šešiasdešimt, bičiuli.
– Esate ispanas, gyvenate Anglijoje, esate garsus JAV. Tikras pasaulio pilietis. Laikai keičiasi, atrodo, kad tarp šalių vėl kyla sienos – pavyzdžiui, „Brexit“. Kaip jūs dėl to jaučiatės?
– Manau, 2007-ųjų ekonomikos krizė mums pateikė egzaminą ir jo neišlaikėme. Praradome pusiausvyrą, sutrikome, į valdžią pradėjo veržtis populistai, Didžioji Britanija nori išstoti iš Europos Sąjungos, Katalonija – atsiskirti nuo Ispanijos, kasdien girdime apie naujus skandalus.
Kas vyksta? Aš žinau kas. Pažiūrėkite į savo išmaniuosius telefonus. Kokiu jie pavertė mūsų gyvenimą – geresniu ar tiesiog greitesniu? Manau, greitesniu.
Ilgiuosi geresnių laikų, kai viskas buvo ramiau. Tai įdomu, nes objektyviai, pagal visus rodiklius, dabar – geriausias laikotarpis žmonijos istorijoje. Ekonomine ir visomis kitomis prasmėmis. Bet mes tuo netikime, nes esame sulindę į telefonus, skubantys ir nieko nespėjantys, besijaučiantys, lyg artėtų pasaulio pabaiga.
– Ar dažnai lankotės Malagoje?
– Taip, čia mano šeimos namai. Tėvai jau mirę. Mama mirė filmuojant šį serialą. O brolis ir mano sūnėnai vis dar gyvena čia.
Mano mama buvo jauniausia iš šešiolikos brolių ir seserų. Taip, tais laikais nebuvo televizorių, jos tėvai nežinojo, kuo dar užsiimti. (Juokiasi.) Visi jos broliai ir seserys turi vaikų. Tad aš turiu labai daug pusbrolių ir pusseserių. Pats nežinau kiek.
Kai surengiu vakarėlį Malagoje, prieina koks žmogus, pats nustembu – ką, ir tu mano pusbrolis? Pasirodo, taip.
Kai atvykstu į Malagą, mėgaujuosi ramybe: drybsau ant sofos, žiūriu televizorių, susitinku su draugais. Turiu namus gražioje miesto dalyje, šalia jų – restoranas, kurio dalis priklauso ir man. Iš mano namų matyti P.Picasso muziejus.
Įsilieju į minią, niekas man netrukdo. Buvo laikai, kai tai buvo sudėtinga, bet dabar Malagos gyventojai man duoda ramybę, gerbia privatumą, nebado pirštais.
Kartu su visais dalyvauju religinėse šventėse, susitinku su draugais, su kuriais žaidžiau smėlio dėžėje. Tai man padeda neatitrūkti nuo tikrovės.
– Kaip jus paveikė per filmavimą motiną ištikusi mirtis?
– Mano mama išnyko jau anksčiau. Ji sirgo Alzheimerio liga, jau trejus metus nežinojo, kas ji pati, kas aš. Nieko nežinojo, gyveno kaip augalas.
Galbūt todėl jos mirtis man nebuvo tokia skaudi kaip tėvo, kuris mirė nuo vėžio per du mėnesius po diagnozės. Mes buvome labai artimi.
Keisčiausia, kad filmuojant serialą turėjau tik tris laisvas dienas, nuvykau į Barseloną tvarkyti reikalų. Ir būtent tada ji mirė. Dieną, kai man nereikėjo dirbti, todėl turėjau laiko ją apraudoti, palaidoti ir grįžti į P.Picasso vaidmenį.
– Kuri TV serialo scena jums labiausiai patinka?
– Artėjant pabaigai P.Picasso sėdi sode – vienas, labai senas. Jis nežino, kas vyksta, ir staiga pamato savo vaikus. Jie ateina, apkabina. Tada jis pamato savo gyvenimo moteris – labai jaunas. Ir tada supranta, kad miršta.
– Atrodote labai ramus, bet sakėte, kad esate impulsyvus ir nervingas žmogus. Kas jus supykdo?
– Kai matau neteisybę. Nesvarbu, ji susijusi su manimi ar kitais.
Malagoje buvo istorija su moterimi, įmesta į kalėjimą už žmogžudystę. Jos kelis kartus vos nenulinčiavo. Po trejų metų išaiškėjo tikrasis žudikas.
Mane tai taip pritrenkė, kad galbūt ateityje apie tai sukursiu filmą.
– Jūsų karjera kine prasidėjo nuo pažinties su režisieriumi P.Almódovaru. Ko iš jo išmokote?
– Turbūt to paties, ko būčiau išmokęs ir iš P.Picasso. Kad turi būti labai drąsus ir tikėti savimi. Karjeros pradžioje P.Almódovaras nebuvo priimtas žiūrovų, nes sukūrė naują kino kalbą. Turėjo praeiti laiko, kad žmonės tai suprastų. Žinoma, vėliau viską, kas ekrane atrodo keistai, pradėta vadinti almodovariška. (Juokiasi.)
Jis – režisierius, kuris turi drąsos atvirai kalbėti apie viską, nepaisydamas jokių tabu. Tą patį darė P.Picasso.
Pamenu, kai į JAV atvežėme 1987-aisiais sukurtą filmą „Geismo įstatymas“, ten kilo toks triukšmas, kad pasipiktinusi minia mus turbūt būtų nužudžiusi Niujorko centre. Niekas nesuprato, kaip galima taip atvirai filme rodyti meilės santykius tarp vyrų.
Bet juk neprivalai būti gėjus, kad suprastum homoseksualus. Kaip ir neturi būti moteris, kad suprastum moterų teises.
Buvo keista, nes viename to filmo epizode aš nužudau žmogų, perkąsdamas jam gerklę, ir niekam tai netrukdo. O vyrų bučinys pasirodė moralės griovimas. Pamaniau – kaip veidmainiška. Vėliau filmuose apie Zoro irgi nužudžiau daugybę žmonių, tai vėl niekam netrukdė, visiems buvo linksma.
Man tai priminė istoriją, kai senyva moteris iškvietė policiją, nes prieš jos langus nuogi maudėsi trys vyrukai. Policija atvyko, paprašė juos pasitraukti du šimtus metrų. Tada ji vėl paskambino – policija nuvarė vyrus už kilometro. Tada ji vėl paskambino. Policininkų paklausta, kaip tuos vyrus mato, ji atsakė: „Su žiūronais.“ Štai tokia kartais būna moralė.
