Aktorėms, žengiančioms į vyrų valdomą kino pasaulį, reikia ne tik talento, bet ir drąsos. Jos prireikė ir biografinės dramos „Valstybės paslaptis“ (The Post) herojei Katharine Graham, kurią įkūnijo M.Streep. Tapusi laikraščio „The Washington Post“ savininke ji patenka į verslą, kuriame iki tol karaliavo vyrai.
Tikra istorija paremtame Steveno Spielbergo režisuotame filme pasakojama, kaip „The Washington Post“ žurnalistai gavo ir publikavo itin slaptus dokumentus, įrodančius, kad JAV vyriausybė žinojo, jog negali laimėti karo Vietname, tačiau vis tiek siuntė žmones į mirtį.
– „Valstybės paslaptyje“ įkūnijate pirmą JAV laikraščio leidėją moterį. Po šios istorijos praėjo 46 metai, bet ar moterų padėtis daug pasikeitė? – žurnalistai paklausė M.Streep.
– Iš tiesų esama didžiulės pažangos. 1971- aisiais, tą savaitę, kai rutuliojasi „Valstybės paslapties“ veiksmas, baigiau koledžą.
Tuomet moterys ėmė įsitvirtinti vyriausybėje, teisės, medicinos, verslo srityse, bet tik žemiausiu lygiu.
Apie tai dažnai pasakoju dukterims. Jos netgi negali įsivaizduoti, kaip sunku anuomet buvo moterims.
– Jūsų herojė nedrąsiai žengė į vyrų valdomą pasaulį.
– Yra išlikusi tų laikų nuotrauka, kurioje užfiksuota viena konferencija. Salėje sėdi 26 vyrai ir K.Graham. Įsivaizduoju, kaip nejauku ir nedrąsu jai turėjo būti.
Šiais laikais panašioje konferencijoje sėdėtų kokios trys moterys. Tad pokyčiai vyksta.
Aišku, greičiau keičiasi vadovai vidurinėje grandyje – jau darbuojasi daug moterų, bet aukščiausio lygio vadovaujamos pareigos dažniausiai vis dar tenka vyrams.
Kol taip bus, visuomenėje niekas nesikeis. Tokios pareigos po lygiai turėtų tekti moterims ir vyrams.
– Priekabiavimo skandalai pirmiausia paženklino Holivudą. Atrodo, jame padėtis yra kur kas blogesnė, nei buvo galima įsivaizduoti.
– Visose srityse padėtis vienoda, tik kitur į tai žvelgiama atlaidžiau.
Pavyzdžiui, Amerikos laukuose triūsiančios moterys taip pat patirdavo lytinį priekabiavimą, išnaudojimą. Jeigu pasiskųsdavo, jos rizikuodavo netekti uždarbio ir galimybės išmaitinti savo šeimą. Šios moterys nebuvo įžymios, todėl jų istorijos nieko nedomino.
Fermų darbininkių profsąjungos laiške, atsiųstame aktorėms, moterų judėjimo aktyvistėms rašoma: „Tęskite darbą. Jūs kalbate ir už tas, kurios neturi balso.“
Žmonės geriau išgirsta tai, kas kalbama Holivude. Mes savo rankose turime didelį megafoną.
– Po Harvey Weinsteinui mestų kaltinimų kilęs judėjimas #metoo tapo toks populiarus, kad žurnalas „Time“ paskelbė jį metų organizacija.
– Ir tuo pat metu žurnalą „Time“ nusipirko griežtų konservatyvių pažiūrų broliai Charlesas ir Davidas Kochai iš Niujorko.
Jie yra iš tų oligarchų, kurie nori valdyti per savo turtus ir ryšius.
Niekada negalima sustoti ar pasiduoti. Kovodami už savo vertybes ir laisvę privalome būti budrūs.
– Ką patartumėte jaunai aktorei, kuriai teko susidurti su tokiu tipu kaip H.Weinsteinas?
– Samdyk advokatą!
– Jūs taip pat buvote atsidūrusi tokioje situacijoje – dėl kolegos Dustino Hoffmano. Prisiminėte pirmą susitikimą, kai ištaręs žodžius „ei, esu Dustinas Hoffmanas“ jis uždėjo ranką jums ant krūtinės.
– Tai buvo beveik prieš 40 metų. Apie tai prabilau viešai, ir jis atsiprašė. Vėliau niekada nieko panašaus neįvyko su juo bendraujant.
– Kodėl tąkart nesamdėte advokato?
– Tarp brutalių prievartautojų ir vyrų, kurie tiesiog blogai elgiasi, – plati takoskyra. Yra pakankamai erdvės paprašyti atleidimo ir viską išsiaiškinti.
Žmonės susimąsto, keičiasi. Turime sugyventi, dirbti kartu ir galvoti apie ateitį. Juk negalime visada jaustis tik blogai.
Yra žmonių, kurių vieta kalėjime, tačiau yra ir tokių, kurie atsiprašo už savo šiurkštų elgesį.
– H.Weinsteino elgesį jūs pavadinote bjauriu ir šlykščiu. Ar nustebino faktai, iškilę apie jį?
– Ne paslaptis, kad tvarkydamas verslo reikalus Harvey elgdavosi šiurkščiai. Kai jau buvo nufilmuota istorinė drama „Geležinė ledi“ (joje M.Streep įkūnijo Didžiosios Britanijos premjerę Margaret Thatcher. – Red.), H.Weinsteinas bandė išstumti režisierių. Tuomet suvokiau, koks jis šunsnukis.
Kita vertus, neturėjau supratimo, kaip H.Weinsteinas elgiasi su moterimis.
– Teigiama, kad Holivude apie tai visi kalbėjo.
– Aš sena. Nesu iš tų moterų, kurias jis nusižiūrėdavo.
Bet aš įniršusi dėl to, kad jis išnaudojo mane savo pripažinimui įteisinti. Jis nusipirko mano tikėjimą. Aš tarsi tapau jo bendrininke.
– Ar jam tai pasakėte?
– Ne, seniai su juo kalbėjausi. Nesame geri pažįstami.
– „Valstybės paslaptyje“ gvildenamos praėjusio amžiaus politikos aktualijos. Kada nors veikiausiai bus kuriamas filmas apie Donaldą Trumpą. Ar jus domintų koks nors vaidmuo?
– Taip! Filme apie D.Trumpą įdomiausi būtų jį remiančių moterų charakteriai. Jo atstovė spaudai Hope Hicks, patarėja Kellyanne Conway, buvusi žmona Ivana, dukra Ivanka ir, žinoma, dabartinė sutuoktinė Melania.
– Kuo būtent šios D.Trumpą supančios moterys jus sudomino?
– Noriu suvokti, kaip jos save pateisina. Tikiuosi, atsiras geras autorius ir vieną dieną užrašys tokią istoriją. Ir tai bus panašu į vieną Williamo Shakespeare’o dramų.
Parengė Ona Kacėnaitė
