Puikiai įkūnijusi Anastasiją Jagužinskają nuotykių filme „Pirmyn, gardemarinai!“ (1988 m.) T.Liutajeva vyriškąją žiūrovų dalį parklupdė ant kelių ir pelnė vienos gražiausių aktorių titulą.
Ji retai kalba apie asmeninį gyvenimą, bet padarė išimtį vienai Rusijos TV – davė interviu Kiros Prošutinskos autorinei laidai „Žmona. Meilės istorija“. Pateikiame pokalbio ištraukas, kurios gali būti įdomios ir Lietuvos skaitytojams.
– Jūsų vaikai sako, kad visada atskubėsite į pagalbą. Ar jums tikrai geriau, kai kitiems gera?
– Nuo vaikystės nekenčiu konfliktų. Kai žmonės konfliktuoja, man atrodo, kad jie kaip graikų mitologijoje smeigia vienas į kitą strėles. Man patinka, kai gera, ramu, kai visi šypsosi, pokštauja.
Man baisiausia kaip mano herojei iš pjesės „Laisvoji meilė“ suvokti, kad esi nereikalinga.
– Į kurį iš tėvų esate panašesnė?
– Aš panaši į tėvą ir visada buvau jo dukrelė. Didžiausia laimė vaikystėje Odesoje būdavo, kai šeštadieniais tėtis prižadindavo mane ketvirtą ryto, pasiimdavome termosą su erškėtuogių arbata, virtų kiaušinių, sumuštinių, agurkų ir eidavome ant molo – žvejodavome ir sutikdavome aušrą.
– Tėvai išsiskyrė, kai jūs jau studijavote Valstybiniame kinematografijos institute Maskvoje?
– Tėvai buvo nudrėbti iš skirtingo molio, viskuo skyrėsi. Jau būdama 5-erių girdėdavau ginčus, kurie virsdavo skandalais. Tėvai pasistatydavo mane priešais ir klausdavo, su kuo aš liksiu. O aš mylėjau abu.
Dabar jau tvirtai galiu pasakyti, kad negalima gyventi kartu tik dėl vaiko.
Kai tik įstojau į institutą ir apsigyvenau bendrabutyje, iškart nusipirkau du atvirukus ir pasiunčiau vieną motinai, o kitą tėvui. Parašiau: „Skirkitės.“ Ir jie ramiai po mėnesio išsiskyrė.
– Ar sprendimas tapti artiste nebuvo vaikystės svajonė?
– Ne, nors su drauge kiekvieną šeštadienį kieme rengdavome koncertus, gyventojai atsinešdavo kėdes ir klausydavosi. Paskui kartu mokėmės teatro klasėje.
Be to, baigiau smuiko klasę muzikos mokykloje, tapau šuolių į aukštį kandidate į sporto meistres (tuo metu peršokdavau 1 m 76 cm).
Kai įstojau į teatro klasę, iškart mečiau treniruotes. Trenerė vaikščiojo į mokyklą, verkė, vadino mano pasitraukimą nusikaltimu, nes tikėjo, kad galiu tapti garsia sportininke. Bet aš vis tiek be gailesčio mečiau sportą.
– Kodėl nutarėte studijuoti Maskvoje ir išsirinkote Valstybinį kinematografijos institutą?
– Man buvo šešiolika, kai įstojau į institutą, ir tai buvo mano sprendimas. Tėvas norėjo, kad aš studijuočiau geografiją, mama – ekonomiką. Ji nusiramino ir ėmė manimi didžiuotis tik tada, kai nusifilmavau filme.
– Kokia į Maskvą atvyko būsimoji aktorė Tatjana Liutajeva?
– Nepasitikinti savimi provincialė. Aktorė Renata Litvinova, kuri taip pat studijavo Valstybiniame kinematografijos institute, man sakė: „Mes stovėjome ir žiūrėjome, kaip tu, tokia graži, net eidama plauki kaip gulbė.“
Aš šito neprisimenu. Tokia nesijaučiau.
– Ar su pirmuoju vyru Olegu Ditkovskiu susipažinote institute?
– Mokiausi trečiame kurse – jis buvo dešimt metų vyresnis, Režisūros fakulteto studentas. Jis, išvaizdus pabaltijietis, sekiojo paskui mane pusę metų. Atvežė mane į svetimą šalį ir svetimą miestą. Mes greitai įregistravome santuoką ir buvome laimingi, tačiau, matyt, ne visiškai tikome vienas kitam.
– Kai gimė dukra Agnė, pradėjote dirbti Lietuvos rusų dramos teatre. Ar tai buvo būtinybė?
– Agnei buvo du mėnesiai, kai atėjau į teatrą. Ji užaugo užkulisiuose. Agnė lankė vaikų darželį, bet aš ją vis vedžiodavausi į darbą. Jai labai patiko teatre, o man patiko, kad duktė šalia.
Olegas tuo metu neturėjo nuolatinio darbo. Ir atsakomybės remti šeimą.
Mūsų skyrybos jam buvo kaip geras kūrybinis postūmis – jis įsidarbino teatre, pradėjo kurti muziką. O iki tol ramiai sėdėjo, jam nieko nereikėjo.
– Ar jūs palikote jį ir išėjote į nežinią, ar tuo metu jau draugavote su Roku Ramanausku, būsimu antru vyru?
– Su Roku buvome pažįstami, tačiau santykius užmezgėme gerokai vėliau. Jis režisierius, baigęs filosofiją. Tikras filosofas.
– O kodėl šypsotės tardama žodį „filosofas“?
– Todėl, kad buvo tokia situacija: sugedo telefonas, aš raizgau laidus, laikau įsikandusi kažkokius varžtelius, o jis stovi šalia ir filosofuoja. Kalbu ironiškai, bet geranoriškai.
– Ar jis dirbo teatre kartu su jumis?
– Susitariau ir jis pastatė spektaklį Rusų dramos teatre. Ir viskas. Jis niekada netikėjo mano sugebėjimais. Beje, ir Olegas. Tam tikra prasme tai lėmė tiek pirmas, tiek antras mano skyrybas. Savo mylimiesiems būtinai reikia kartoti, kad jie talentingi, geriausi.
Prisimenu, kai Lietuvoje parodė „Gardemarinus“, man iš pradžių net buvo truputį gėda.
Manęs niekas nepasveikino, šeimoje labai nevienareikšmiškai reagavo. Maniau, kad siaubingai vaidinau.
– Jums sekėsi Vilniuje. Kada supratote, kad atėjo ne geriausi laikai?
– Aš ten išnaudojau visas savo galimybes. Kai iširo santuoka su Roku, staiga pajutau, kad neturiu kuo kvėpuoti. Supratau, kad reikia keisti vietą.
Pirmos skyrybos buvo beveik tragedija, o po antrųjų tarsi iškvėpiau, pajutau tam tikrą palengvėjimą. Su dviem vaikais ir šunimi atvykau į Maskvą, išsinuomojau butą. Buvo sunku, bet tikėjau, kad viskas bus gerai, ištversiu.
– Maskva priėmė ir padovanojo trečią vyrą Dmitrijų Mišiną...
– Mes susitikome filmo „Generolo testamentas“ filmavimo aikštelėje. Dima ten dirbo operatoriumi. Jis pasirodė esąs labai šiltas, turintis humoro jausmą, šmaikštus ir visai nepriminė buvusių vyrų – uždirbdavo pinigų, rūpinosi, priėmė į savo namus.
Buvau dėkinga jam už tai, kad daug padėjo, kai susirgo mano mama.
Vis dėlto per ketverius metus supratome, kad skirtingai žiūrime į gyvenimą. Suvokiau, kad tai ne mano žmogus. Aš palikau vyrą, mes su vaikais išsinuomojome butą ir gyvenome trise. Ir šuo.
– Kaip dabar prasideda jūsų diena?
– Diena prasideda nuo anūko Fiodoro šauksmų – jis prabunda pirmasis. Jis labai aktyvus, toks mažytis uraganas.
Parengė Milda Augulytė
