Prieš prasidedant naujam šou „Tamsoje“, LNK pokalbių laida „Valanda su Rūta“ į studiją sukvietė kultinių „Barų“ ir „Kelio į žvaigždes“ laimėtojus ir dalyvius, tad šį ketvirtadienio vakarą 20 val. per LNK netrūks smagių istorijų iš praeities ir pasakojimų, kaip realybės šou žvaigždėms sekasi šiandien.
Iš viešumos dingusi „Dešimtmečio Baro“ laimėtoja Skaistė Sėmenikė tapo paveikslus ir savanoriauja įstaigoje, kurioje gyvena dvasios negalią turintys žmonės.
„Dabar mažai su kuo bendrauju, esu metus atsiribojusi nuo draugų, pažįstamų, pasinėrusi į tapybą. Savanoriavimas Valakampių socialinių paslaugų namuose – tikra atgaiva sielai. Pradėjau čia savanoriauti, kai tapiau paveikslus drauge su čia gyvenančiais vaikais. Bendravimas su jais duoda tikrumą, pilnatvę, tai labai svarbu šiais laikais, kai viskas netikra, kai net nuomonę gali nusipirkti už pinigus. Dauno sindromu sergantys vaikai labai geri. Kai kurie kalbėti net nemoka, bet, pamatę mane, bėga pasitikti, taip suspaudžia glėbyje, kad vos galiu atgauti kvapą. Neseniai turėjau operaciją, jie taip laukė manęs, kol grįšiu.“
Skaistė, pati augusi ne itin pasiturinčioje šeimoje, pripažįsta visada buvusi jautri – iš televizinio prizo 4 tūkstančius litų skyrė sergantiems leukemija vaikams.
Trečiąjį „Kelią į žvaigždes“ laimėjęs Anatolijus Oleinikas prisiminė, kad laimėtus 100 tūkstančių litų tiesiog iššvaistė – iš laimėtų pinigų liko tik tie, kurie buvo su tėvais investuoti į butą Turkijoje. „Kitus pinigus ištaškiau įrašų studijai, brangiam laikrodžiui, metro įstrižainės televizoriui ir drabužiams – pirkdavau nežiūrėdamas kainų, tiesiog iš vitrinos su manekenu“, – juokėsi A. Oleinikas.
Pirmojo „Kelio į žvaigždes“ dalyvis Arvydas Martinėnas-Vudis prisiminė, kad po sėkmingo pasirodymo šou užplūdus šlovei ir pinigams, pusę metų tiesiog neskalbė drabužių – pirkdavo naujus, o padėvėtus mesdavo į baisulinę krūvą kambaryje. „Bet baisiausias dalykas atsitiko, kai per žuvų šventę gavau žiobrį, kurį kolegą irgi numetė į tą drabužių krūvą. Kadangi ant viršaus vis mesdavau naujus drabužius, žuvis ten prabuvo net tris mėnesius.“
Vudis prisipažino, kad po užgriuvusios šlovės tapo... alkoholiku. „Dabar šešerius metus neimu nė lašo į burną, išskyrus vieną kartą, kai nesusilaikiau per Grūdo vestuves. „Man taip skanu, kad užtenka tik paragauti ir tą vakarą daugiau niekas nerūpi, tik išgerti. Kaip su tuo kovoti? Reikia sau prisipažinti, kad turi bėdų dėl alkoholio ir susirasti savo likimo draugų, jie tikrai padės.“
