Trejus metus ji laukė, kad sužinotų, kas nužudė jos sūnų, ir kad pagaliau būtų įvykdytas teisingumas. 48 metų T.Dobrovolskis buvo mirtinai sužalotas 2014-ųjų gruodžio 23-iosios vakarą prie baro Vilniuje, Vingrių gatvėje.
Skėčiu jam durta į akį, vienu smūgiu pažeistos smegenys ir po dviejų savaičių jis mirė ligoninėje.
Jo žudikui Vilniaus kolegijos studentui 24 metų Karoliui Pociūnui teismas skyrė 10 metų laisvės atėmimo bausmę.
„Aš dėkinga teisėjui, kuris papasakojo apie mano sūnaus nužudymą ne nuosprendžio, o žmogaus balsu“, – praėjusią savaitę „Lietuvos ryto“ TV laidos „Gyvenimo būdas“ žurnalistei Daivai Žeimytei sakė A.Šakalienė.
– Dažnai sakoma, kad tėvai neturėtų laidoti savo vaikų. Ir vienas Dievas težino, kodėl taip nutinka. Kaip motinos širdis gali ištverti sūnaus žūtį?
– Negali. Man ir nesakė, aš nežinojau, kad sūnus ligoninėje ištiktas komos. Buvo Kūčios, dengiau stalą ir laukiau, kad visi ateis į svečius.
– Net ir praėjus trejiems metams matau daug Tomo jūsų namuose.
– Man jis neišėjęs ir neišeis niekados. Mes kartu visą laiką, nuolat apie jį galvoju.
Negaliu atitrūkti nuo jo muzikos, nuo to varinio gaublio (T.Dobrovolskio išrastas varinis mušamasis muzikos instrumentas. – Red.), nuo garsų.
– Neseniai buvo paskelbtas nuosprendis, pagaliau nuteisti šeši jaunuoliai, kurie buvo apkaltinti jūsų sūnaus nužudymu. Ar jums palengvėjo?
– Aš jau seniai žinojau, kad buvo trys, kurie prispaudė prie sienos ir vienas jį nudūrė. Tai buvo Skirmantas Jankauskas, Andrius Šalna ir K.Pociūnas.
Kitų kaltė kaip ir mažesnė – jie spardė, daužė, mušė, bet nenužudė. Visą laiką galvojau, kuris didžiausias kaltininkas.
– Ar jums pasidarė lengviau išgirdus nuosprendį?
– Man lengviau ir pasakysiu kodėl. Aš dėkinga teisėjui, kuris papasakojo apie mano sūnaus nužudymą ne nuosprendžio, o žmogaus balsu.
Jis išaiškino, kad mano vaikas niekur nedalyvavo, nediskutavo su tais vaikinais apie politiką, nepakėlė kumščio, niekam nešėrė, nešlovino Vladimiro Putino, nes ir negalėjo to padaryti.
Man nuvertė kalną nuo pečių, nes šmeižtas ir žmogaus niekinimas po mirties, kai jis negali apsiginti, man buvo baisiausias dalykas. Sėdi septyni advokatai, kurie žino tiesą, bet ji jiems nenaudinga, todėl visą laiką kartoja: „Mano ginamasis nekaltas.“
Septyni vyrai mūrai tau visą laiką taip kala, o aš žinau, kad mano sūnus kapuose. Jeigu jie nekalti, tai kodėl jis kapuose?
Sėdi šeši, padarę nusikaltimą, lyg vandens į burną prisisėmę. Jiems nei gėda, nei sąžinė graužia, nei jie gailisi, nei parodo užuojautą.
– Ar per visą laiką tie asmenys nebandė su jumis susisiekti, atsiprašyti?
– Ne, nebuvo jokio ryšio. Tik buvo atėjusios dvi mamos ir vienas tėvas per teismo procesą prašyti, kad jų vaikus paleistų už užstatą, nes jie už juos laiduoja.
– O kaip būtų buvę, jei jie būtų atsiprašę? Kaip būtumėte pasielgusi? Atleidusi?
– Sunku pasakyti, ar būčiau atleidusi, bet būčiau maniusi, kad žmogus padarė bent šiokį tokį judesį. O dabar – nieko. Paskutiniai kaltinamųjų žodžiai: „Reiškiame užuojautą.“ Na, taip, advokatas liepė. Man sunku buvo klausytis.
– Esant tokiai situacijai suprantamas keršto troškimas – akis už akį, dantis už dantį.
– Jų gyvenimas sugriautas, jis niekada nebebus toks, koks buvo iki žmogžudystės. Jie įklimpo į didelę bėdą, o mus tiesiog sumynė ir nuėjo neatsiprašę, neatsisukę, nesigailėdami.
– Tuos jaunuolius galima pavadinti mūsų auksiniu jaunimu. Visi jie tuo metu studijavo, dirbo.
– Jie buvo auksinis jaunimas, kol parodė, kas yra iš tikrųjų. Dabar man nei jie, nei jų šeimos nebėra auksinės. Jie yra blogi vaikai, padarę blogą darbą ir nesupratę, ką padarė.
Jų tėvai turėjo ne lėkti į teismus ir prašyti, kad jiems panaikintų baudžiamąją bylą, ne teisinti, kaip darė viena mama: „Jis tik spyrė.“
Jos įsitikinimu, dalyvauti muštynėse, spardyti žmones – tai nieko nedaryti. Aš jau nekalbu apie mano sūnaus nužudymą. Štai koks tėvų supratimas.
– Ar jums akistata su tais žmonėmis buvo sudėtinga?
– Sudėtinga, nes aš jų nekenčiau – atvirai sakau. Ir nekęsiu visą gyvenimą.
Žinoma, reikia katalikiškai žiūrėti, galvoti apie atleidimą, bet aš vis tiek nekęsiu – jie sugriovė mūsų gyvenimą.
– Jei grįžtume į tą vakarą, ar neturėjote kokių nors nuojautų? Juk sakoma, kad motinos širdis jaučia.
– Ne, jokių nuojautų, ženklų, sapnų. Ir po mirties nė karto nesapnavau, tik jaučiu ryšį su sūnumi. Aš net jaučiu, kad jis nori, jog nueičiau į kapus.
– Jūs savo sūnų pažinojote geriausiai. Kaip manote, ką apie šitą situaciją pasakytų Tomas?
– Jis dėl daug ko man gal nepritartų, nes esu karšta, o jis mane vis pagesindavo. Aš iš karto reikalauju teisybės, o jis gal daug ką būtų kitaip išaiškinęs ir aš daug ką gal kitaip būčiau padariusi. Bet nelabai ką ir galėjau padaryti.
O dėl to, kad teisėjas paskelbė tokį nuosprendį ir apgynė mano sūnų, manau, ir aš tam tikra dalimi prisidėjau. Aš sūnų pažinojau beveik penkiasdešimt metų.
