Laidų vedėjas V.Pozneris įsitikinęs, kad gyvenimas be kompromisų neįmanomas. „Jei man kas nors nepatinka, galiu trinktelėti durimis arba sulaukti savo valandos. Paprastai renkuosi antrą variantą“, – sakė žurnalistas, kurio vedama laida „Pozneris“ šįmet švęs dešimtmetį.
V.Poznerio likimas – išskirtinis. Jis gimė prancūzės ir žydų kilmės emigranto šeimoje Paryžiuje.
Šeima gyveno JAV, Vokietijoje, vėliau persikraustė į Sovietų Sąjungą.
Susidomėjęs rusų gydytojo, Nobelio premijos laureato Ivano Pavlovo darbais V.Pozneris svajojo prasiskverbti į žmogaus smegenis – dėl to net įstojo į Maskvos valstybinio universiteto Biologijos fakultetą.
Baigęs studijas pragyvenimui užsidirbdavo moksliniais vertimais. Dvejus metus dirbo literatūriniu vieno Sovietų Sąjungos poeto sekretoriumi.
Į žurnalistiką pateko atsitiktinai – 1961-aisiais pradėjo dirbti redaktoriumi spaudos agentūros „Novosti“ leidžiamame ir užsienyje platinamame žurnale „USSR“. Į ekraną jo neleido: netinkama ir pavardė, ir biografija.
V.Pozneris televizijoje išgarsėjo būdamas jau 52 metų – 1986-aisiais vedė pirmą teletiltą tarp JAV ir Sovietų Sąjungos, kuris sulaukė milžiniško populiarumo.
– Kodėl nedirbote Amerikoje? Juk ten užaugote ir anglų kalba – gimtoji.
– Man neleido išvykti į užsienį 30 metų. Jaunystėje kokius 5 metus KGB įkalbinėjo bendradarbiauti. Atsisakydavau. Ir tuomet išgirdau: „Su jumis nutraukiame bet kokias kalbas, bet mus prisiminsite. Turėkite galvoje, kad niekada niekur nevažiuosite.“
Tuo metu SSRS valstybinė televizija ir radijas rengė kasdienę programą JAV klausytojams. Ir aš dažnai kalbėdavau apie Sovietų Sąjungos politiką.
Ši per palydovinį ryšį transliuojama laida mane išgarsino Amerikoje, bet ne Sovietų Sąjungoje.
Rytą po pirmojo teletilto tarp JAV ir Sovietų Sąjungos atsibudau įžymus. Gerai, kad tuomet buvau 52-ejų, todėl sėkmė nesusuko galvos.
Paprastai tokio amžiaus žmonės Sovietų Sąjungoje jau galvodavo apie pensiją, o aš tik pradėjau dirbti.
– Gimėte Paryžiuje 1934-aisiais, po vokiečių okupacijos šeima persikraustė į JAV, ten ir užaugote. Ir staiga – Vokietija, paskui – SSRS. Kaip tai atsitiko?
– Kai atvykome į niūrią karo sužlugdytą Vokietiją, man buvo kultūrinis šokas. Nekenčiau šios šalies, nes ji sukėlė karą, be to, buvau išplėštas iš pažįstamos aplinkos, savojo Niujorko.
Ir dabar, prisimindamas ketverius gyvenimo Vokietijoje metus, krūpteliu. Labai norėjau atsidurti SSRS. Tai ir įvyko 1952-aisiais.
Buvo gili žiema, spaudė 25 laipsnių šaltis, o žmonės gatvėje valgė ledus. Tai mane labai nustebino.
– Ar nepykote, kad tėvai iš Vokietijos atvežė ne į Niujorką, o į Maskvą?
– Tikrai ne. Mama apskritai niekuo dėta, tai buvo tėvo noras. Jis buvo autoritarinis žmogus, mūsų santykiai buvo sudėtingi. Tėvas, karštas patriotas, mane auklėjo meilės Sovietų Sąjungai ir socializmo dvasia.
Ir aš veržiausi į Sovietų Sąjungą, labai didžiavausi, kad esu pusiau rusas. Tiesa, man greitai paaiškino, kad nesu rusas, mano pavardė nerusiška.
– Kur Maskvoje įsikūrėte?
– Pusantrų metų gyvenome viešbutyje „Metropol“, paskui mums davė atskirą butą naujame name.
Tik po daugybės metų sužinojau, kad tėvas dirbo sovietų žvalgybai. Jis nebuvo žvalgybininkas, bet jai aktyviai padėjo.
– Vadinasi, priklausėte auksiniam jaunimui? Kokį automobilį turėjote?
– Savo pirmą automobilį – pirmosios laidos „Žigulius“, – vadinamąją kapeiką nusipirkau būdamas 41 metų. Dėl mašinos, beje, įlindau į skolas, bijojau, kad niekada jų negrąžinsiu.
Paskutinis automobilis Sovietų Sąjungoje – septintojo modelio „Žiguliai“. Laikams pasikeitus išvykau dirbti į Ameriką. Iš pradžių neturėjau automobilio, o paskui įsigijau išperkamosios nuomos būdu.
Kai grįžau į Rusiją, automobilį pavogė. Laimė, buvo apdraustas, tad pinigų nepraradau.
Vis dar prisimenu, kaip vaikystėje Niujorke eidamas į mokyklą, esančią už 15 minučių kelio nuo namų, žaisdavau tokį žaidimą: skaičiuodavau, kokių markių automobiliai stovi mano gatvės pusėje. Laimėdavo tas, kurių stovėdavo daugiausia.
Ir kartą tarp įprastų japoniškų, amerikietiškų ir vokiškų automobilių pamačiau tokį, kuris mane pribloškė. Tai buvo jaguaras. Tuomet prisiekiau: „Kada nors ir aš tokį turėsiu.“ Praėjo daug metų, ir dabar turiu jaguarą.
– Ar visada žinote, ko norite, ir darote tik tai, ko norite?
– Turiu laidą „Pozneris“, kuri rodoma tiesioginiame eteryje, o tokių liko nedaug. Be to, su aktoriumi ir TV laidų vedėju Ivanu Urgantu kuriu laidas apie įvairias šalis.
– Ar svečius savo laidai visada renkatės pats?
– Svarbu tai, kad nesu Pirmojo kanalo darbuotojas, kanalas perka mano laidą.
Vienintelis žmogus, galintis paprieštarauti dėl kokio nors laidos svečio, – Konstantinas Ernstas (Pirmojo kanalo direktorius. – Red.).
Televizijos kanalas perka ne katę maiše – aš privalau papasakoti savo planus. Galiu ir išgirsti: „Vladimirai, tai netinka.“
Taip būna retai, bet pasitaiko. Puikiai suprantu, kad esama žmonių, kurių netgi nereikia siūlyti.
– Ar nesibaiminate, kad jūsų laidą gali panaikinti?
– Kadangi Pirmajame kanale nedirbu, negalima panaikinti, bet galima jos atsisakyti. Jei Pirmasis kanalas atsisakytų, nebūtų kur dingti – į Antrąjį tikrai neičiau, nes ten manęs dėl tam tikrų priežasčių niekas išskėstomis rankomis nelaukia, Ketvirtajame – taip pat.
Jei šią laidą sunaikintų, tai veikiausiai lemtų ideologiniai sumetimai, o ne prastas žiūrimumas. Tokiu atveju būčiau priverstas surengti spaudos konferenciją ir paaiškinti situaciją.
– O paskui?
– Aiškaus plano neturiu. Nežinau, ar gaučiau kokių nors pasiūlymų. Kaip ir to, ar juos priimčiau. Laimė, per daugybę metų apsirūpinau finansiškai ir galiu nedirbti.
Neatmesčiau galimybės išvykti į Paryžių. Ten turiu butą, be to, labai myliu tą miestą.
– Jau daug metų savo laidos pabaigoje visiems svečiams užduodate tą patį klausimą: „Susitikęs su Dievu, ką jam pasakysite?“ Esate minėjęs, kad jūs ateistas. Tikrai netikite Kūrėju?
– Tikrai netikiu Dievo.
– Argi pažintis su dabartine žmona Nadežda Solovjova nėra likimo ženklas ar stebuklas?
– Netikiu likimu, bet tikiu laimingu bilietu, sėkme. Tikiu, kad reikia būti kantriam, tuomet gali pasisekti. Kantrybė – vienas svarbiausių mano bruožų.
Ir būdamas anaiptol ne jaunas vis dar norėjau mylėti. Ir sulaukęs 70-ies vis dar jaučiausi visavertis, moterys man patiko. Jos ir dabar patinka, nors man jau 83-eji.
– Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
– Taip. Keista, bet labai gerai prisimenu tą jausmą, kai ją pamačiau pirmą kartą. Tuomet pagalvojau: „Tu ką, išprotėjai? Po 37 santuokos metų.“ Mane kamavo prieštaringos mintys ir jausmai.
– Tai trečia santuoka?
– Taip. Pirmoji truko beveik 10, antroji – 37 metus. Antrą kartą Nadeždą pamačiau, kai ji atėjo į AIDS problemoms skirtą pasitarimą, kurį vedžiau.
Ji, patyrusi prodiuserė, turėjo surengti šia tema koncertą. Atsistojau, pasisveikinau, pasiūliau sėstis. Pats atsisėdau ne į savo vietą, o į kubilą su fikusu.
Buvau sutrikęs. Paskui labai nedrąsiai, nuslopindamas vidinį balsą, kuris sakė: „Nebūk idiotas!“, paklausiau: „Ar galiu paprašyti jūsų telefono numerio?“ Ji sutiko.
– Ar vaikai jūsų nepasmerkė?
– Mano vaikai – suaugę ir labai supratingi žmonės. Man pačiam buvo sunku. Palikau žmoną po 37 bendro gyvenimo metų, suvokdamas, kad ji nebejauna.
Kaltės jausmas išliko ir dabar, bet ne toks aštrus kaip anksčiau.
– Bendraujate?
– Ji mirė prieš dvejus metus. Iš pradžių palaikėme ryšius, o paskui ji turbūt nenorėjo manęs matyti.
Subyrėjo dvi santuokos
* Pirmoji V.Poznerio žmona – vertėja ir literatė Valentina Čemberdži. Jų santuoka truko nuo 1957-ųjų iki 1968-ųjų. Pora susilaukė dukters Jekaterinos. Ji su vyru ir vaikais gyvena Berlyne.
* 1969-aisiais V.Pozneris vedė TV laidų vedėją, žurnalistę Jekateriną Orlovą. V.Pozneris įsisūnijo moters sūnų Piotrą iš pirmos santuokos. Pora išsiskyrė 2005-aisiais.
* Trečia žmona N.Solovjova (nuotr.) už V.Poznerį jaunesnė 21 metais.
* V.Pozneris turi tris pilietybes: JAV, Prancūzijos ir Rusijos.
* Laidų vedėjas kartu su jaunesniu broliu Maskvoje atidarėinstan restoraną ir jį pavadino savo motinos Geraldine vardu.
* Kolekcionuoja puodelius su miestų, kuriuose lankėsi, atvaizdais. Jų turi 300. Taip pat turi suvenyrinių automobilių kolekciją.
Parengė Ona Kacėnaitė
