Vyriškis tikino, kad dvidešimt dveji metai santuokos nebuvo labai audringi. „Mes per daug nesipykdavom. Abu gražiai sutarėm. Abu statėm namus, puoselėjom darželį, auginom vaikus. O staiga kažkas nutiko“, – sakė jis.
Artūras nebežino, kodėl žmona sugalvojo norinti skyrybų. „Aš dažnai būdavau komandiruotėse. Gal jai tiesiog atsibodo manęs laukti?“ – svarstė jis.
Vyras iki smulkmenų prisimena tą vakarą, kai žmona pakišo skyrybų dokumentus. „Man tai buvo labai netikėta. Sako, pasirašyk. Pasirašiau. Ir pasijutau taip, tarsi kas širdį būtų išplėšęs“, – guodėsi Artūras.
Kitą rytą jis susirinko daiktus ir išsikraustė pas draugą. „Jau tris mėnesius gyvenu ne savo namuose ir vis tikiuosi, kad tai tik blogas sapnas. Noriu susitaikyti su Vilma. Galbūt jūs man padėtumėte ją perkalbėti“, – vylėsi Artūras.
Į studiją pakviesta buvusi Artūro žmona neslėpė – ji iki šiol neatsigauna po skyrybų. „Man labai sunku, stengiuosi gyventi toliau, bet negaliu atsikratyti liūdesio, kad šeima iširo“, – sakė ji.
Įskaudinta moteris išvardijo savas priežastis, kodėl subyrėjo jos santuoka.
„Artūro nebūdavo nuolat namuose. Mūsų bendras gyvenimas pavirto į rutiną. Nei staigmenų, nei dovanų, nei moteriško palepinimo aš iš jo nesulaukiau. O man norėjosi jaustis svarbiai ir mylimai“, – sakė ji.
Vilma atvira – ji Artūrui pasiūlė skirtis tikėdama, kad galbūt vyras susiims ir pradės keistis. Ir supras, jog jai reikia, kad vyras ją užkariautų iš naujo.
„Nesitikėjau, kad jis ims ir taip paprastai pasirašys skyrybų dokumentus“, – sakė Vilma.
