Nerimas ir baimė, kad sulauks niukso ar kirčio rykšte, R.Jokubauskaitę lydėjo visą vaikystę. Jos tėvas Aleksas dirbo batsiuviu, o motina Marija sukosi nedideliame šeimos ūkyje.
„Mūsų šeima niekada neskurdo, buvau aprengta, pavalgydinta. Tėvai nežinojo žodžio „poilsis“.
Plušėdavo nuo aušros iki sutemos. Į ubagus žiūrėdavo ne su užuojauta, o su panieka, esą jie tinginiai“, – LRT televizijos laidoje „Gimę tą pačią dieną“ pasakojo Skaudvilės miestelyje (Tauragės r.) gimusi R.Jokubauskaitė.
Jos tėvai buvo skirtingi. Visą laisvalaikį muzikavimui skyręs tėvas grojo visais prieinamais instrumentais: dūda, akordeonu, bajanu, smuiku. Motinai muzika buvo tolima. Nuo mažens R.Jokubauskaitė buvo pristatyta prie buities darbų. „Visiškai mažai man tekdavo daržus ravėti. Išeini iš pat ryto ir atrodo, kad galo nebus“, – prisiminė moteris.
Mergaitė laukdavo, kada galės dubenyje nusiplauti kojas, apsimauti baltas kojines iki kelių, apsiauti sandalus ir su kaimyne eiti į bažnyčią.
„Jausdavau, kad ne prie Dievo artyn einu, bet tolyn nuo daržų“, – prisiminė laidų vedėja.
Tėvas vylėsi, kad dukra pasirinks muzikantės kelią, o motina norėjo, kad ji būtų ūkio darbininkė.
Vis dėlto prie valgio ruošimo motina Reginos neprileisdavo ir jokių kulinarinių paslapčių neišduodavo.
„Kartą, kai jai reikėjo išeiti uogauti, mane įpareigojo tėvui sriubos išvirti iš bulvių, bet nepasakė, kad vanduo nugaruoja. Viriau, viriau, vanduo nugaravo ir sriubos labai mažai liko. Stovėjau drebėdama, kad tėvas nepaprašytų dar“, – prisiminė pašnekovė.
Tais laikais apie vaikų teises niekas nei kalbėjo, nei buvo girdėjęs. Todėl bijoti savo gimdytojų buvo normalu. Jų bijojo ir Regina.
„Skaudžiausias ir juodžiausias vaikystės prisiminimas yra toks.
Aš labai norėjau eiti į mokyklą ir troškau per Naujuosius metus (sovietmečiu švęsti Kalėdas buvo draudžiama, o per Naujuosius metus vaikus aplankydavo Senis Šaltis. – Red.) po eglute rasti kuprinę ir spalvotų pieštukų.
O radau į laikraštį suvyniotą rykštę. Tėvai pasakė, kad Senis Šaltis matė, jog aš negera, todėl atnešė tokią „dovaną“. Buvo labai baisu.
Eglutė buvo papuošta saldainiais. Aš siekiau vieno, bet nuverčiau eglutę. Tada ta pačia rykšte gavau į kailį.
Kai ėjau į mokyklą, man priskynė jurginų puokštę, bet nepasakė, kad ją reikia įteikti mokytojai.
Laikiau tą puokštę įsikibusi, o kai baigėsi iškilmės, su ja ir išėjau. Tada, aišku, gavau niuksą į nugarą: „Mokytojai atiduok!“ Tokia buvo pirmoji patirtis mokykloje“, – skaudžiais išgyvenimais dalijosi R.Jokubauskaitė.
Ji taip pat prisiminė, kad gaudavo lupti už kiekvieną trejetą (sovietmečiu mokykloje buvo 5 balų vertinimo sistema. – Red.). Mergaitei nesisekė aritmetika.
Savo didžiausiai gėdai, Regina, baigusi mokyklą, neįstojo į Vilniaus universitetą.
Liko stoti į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas). Čia ji studijavo anglų kalbą.
Kartą atlikti praktikos ji su kurso draugėmis buvo išsiųsta į Betygalos miestelį (Raseinių r.).
Ten vyrai gerdavo ir kultūros namuose žaisdavo stalo tenisą. Jų žmonos laukdavo prie durų, o į studentes žiūrėdavo kaip į pasileidėles, kurios gali nuvilioti sutuoktinius.
Kartą prieš kažkokią šventę studentės nuėjo į katilinę nusiprausti ir ant žemės rado savaitraščio „Kalba Vilnius“ skiautę. Ten buvo rašoma, kad rengiamas radijo diktorių konkursas. Vieni iš reikalavimų – suvalkietiška tartis ir žemas tembras.
„Mano draugė buvo suvalkietė, o mano tembras – žemas. Mes kartu nusprendėme įveikti tą konkursą, – prisiminė R.Jokubauskaitė. – Atsitiko taip, kad žemas tembras paėmė viršų. Tais pat metais į diktorius priėmė Bernadetą Lukošiūtę ir Aleksą Anikiną. Konkurse dalyvavo apie 200 žmonių.“
Taip antrakursė studentė tapo radijo diktore.
Kai Regina baigė studijas ir reikėjo kraustytis iš bendrabučio, vienas pionierių (taip buvo vadinama sovietinė paauglių organizacija) vadovas jai pasiūlė laikinai pagyventi pas jį, kol susiras nuolatinį būstą.
„Algirdas buvo penkiolika metų vyresnis ir turėjo labai gražią pavardę – Gintautas. Aš apsigyvenau pas jį, – prisiminė R.Jokubauskaitė. – Amžiaus skirtumo nejaučiau, esu jam labai dėkinga už dukterį.
Tiesa, vyras labai norėjo sūnaus, todėl tuo metu jaučiausi taip, tarsi iš aritmetikos vėl būčiau gavusi trejetą. O duktė gimė nepaprastai graži.“
Kai televiziją paliko diktorės Dana Rutkutė ir Leonarda Jakintaitė, transliuotojo vadovai nutarė į jų vietą priimti jaunesnes radijo diktores. Taip R.Jokubauskaitė pateko į ekraną.
Kol dirbo radijuje, ji mažai rūpinosi išvaizda. Viskas pasikeitė perėjus į televiziją.
Moteris juokėsi, kad grimuotis išmoko taksi automobilyje. Sunkiau būdavo su plaukais. Tuo metu diktores šukuodavo kelios kirpyklos. Kirpėjos nelabai norėdavo imtis Reginos plaukų, nes jie buvo neklusnūs ir išsileisdavo jau po 5 minučių.
Būdamas 50 metų mirė Reginos vyras. Auginti dukterį padėjo motina. Anūkę ji auklėjo kitokiais metodais nei dukrą. „Tikriausiai per daug metų prisikaupė meilės“, – šyptelėjo R.Jokubauskaitė. Po kurio laiko į Reginos širdį vėl pasibeldė meilė.
„Aš išardžiau šeimą ir tuo nesididžiuoju. Guodžiuosi, kad vyro santykiai savo vaikais išliko puikūs.
Kartu gyvenome 30 metų. Po to nusprendėme, kad pavargome vienas nuo kito, bet išlikome draugai.
Juk per 30 metų supranti ne tik tai, ką žmogus pasako, bet ir ką pagalvoja“, – kalbėjo R.Jokubauskaitė.
Po beveik trisdešimties metų, praleistų radijuje ir televizijoje, R.Jokubauskaitei teko atsisveikinti su mėgstamu darbu. Diktorių era baigėsi.
Dešimt metų jos balsą girdėjo tik prekybos centro lankytojai, tačiau 2009-aisiais likimas grąžino į LRT televiziją – R.Jokubauskaitė pradėjo vesti „Sveikinimų koncertą“.
Beveik prieš dvejus metus ji įkliuvo girta prie vairo – kraujyje rasta 2,08 promilės alkoholio.
Kilus skandalui moteris dingo iš ekrano, tačiau po kelių mėnesių į jį sugrįžo.
„Kartą viena moteris, kreivai šypsodamasi, manęs paklausė: „Nesuprantu, kodėl žmonės jums tokie atlaidūs?“ Aš jai pasakiau: „Aš irgi nesuprantu.“
Man atleido ir tą didžiąją nuodėmę, tą vairavimo nuotykį.
Aš tai pavadinčiau tikėjimu, galimybės suteikimu, kad žmogus negrimztų į bedugnę, nepultų į depresiją, o toliau gyventų“, – kalbėjo R.Jokubauskaitė.
Aš tai pavadinčiau tikėjimu, galimybės suteikimu, kad žmogus negrimztų į bedugnę, nepultų į depresiją, o toliau gyventų“, – kalbėjo R.Jokubauskaitė.
Parengė Rūta Peršonytė
