Trys sekundės. Per tiek laiko 1972 metais Miuncheno olimpiadoje Sovietų Sąjungos krepšinio rinktinė, atrodė, pralaimėtose rungtynėse su JAV sukūrė stebuklą ir išplėšė pergalę.
Ivanas Jedeška per visą aikštę perdavė kamuolį Aleksandrui Belovui, ir kamuolys atsidūrė krepšyje. Sovietai laimėjo 51:50.
Ši pergalė įamžinta Rusijoje sukurtoje vaidybinėje sporto dramoje „Trys sekundės“, kurią režisavo Antonas Megerdičevas. Rusijoje filmo premjera įvyko gruodžio 28-ąją, o vakar jis pradėtas rodyti Lietuvos kino teatruose.
– Jūsų įkūnytas M.Paulauskas filme yra šiek tiek ciniškas, arogantiškas, aštriai replikuojantis, siekiantis iš Sovietų Sąjungos pabėgti į Vakarus. Ar apie šį vaidmenį kalbėjotės su M.Paulausku? – paklausiau Ž.Trato.
– Filme, aišku, spalvos sutirštintos. Modestas sakė, jog kalbos apie jo siekį išsiveržti iš už geležinės uždangos kilo todėl, kad užsienyje jį visur susirasdavo emigrantai iš Lietuvos.
M.Paulauskui filmas patiko. Jis sunkiai tramdė ašaras. Juk iš visos 1972 metų rinktinės gyvi yra likę tik keturi: jis, I.Jedeška, Alžanas Žarmuchamedovas ir Anatolijus Polivoda.
Labai liūdna, kad ir filmas paženklintas skaudžiomis netektimis. Iki premjeros netekome dviejų aktorių.
Lietuvių kilmės amerikietis, kuris vaidino JAV rinktinės trenerio asistentą, iškrito per langą. Kitas aktorius, vaidinęs amerikiečių krepšininką, nusišovė.
– Kas buvo sunkiausia ruošiantis vaidmeniui?
– Sunkiausia buvo laukti filmavimo pradžios. Kai mane patvirtino ir pasakė, kad po keturių mėnesių pradėsime filmuoti, ėmiau intensyviai ruoštis. Maniau, iškalsiu atmintinai tekstą, patobulinsiu krepšinio įgūdžius.
Bet filmavimas ilgam nusikėlė. Kai jau ėmiau galvoti, kad jokio filmo nebus, paskambino iš Maskvos ir pasakė, jog po mėnesio prasidės darbai.
Mus treniravo legendinio Sergejaus Belovo sūnus krepšininkas Aleksandras Belovas. Jis daug pasakojo apie tėvą, kitus krepšininkus.
Sužinojau, kad S.Belovas ir M.Paulauskas rinktinėje buvo geriausi draugai, bet jų santykiai buvo keisti. Jie galėdavo kartu vaikščioti po miestą tris valandas nepratardami nė žodžio. Tačiau tyla jų netrikdė. Ir filme parodyta, kad krepšininkams draugystė buvo svarbiau už viską.
– Su kokiais iššūkiais teko susidurti kuriant vaidmenį?
– Pagal scenarijų mano personažas turėjo pasakyti: „Za rodinu igrali“ („Už tėvynę žaidėme“). Aš nesutikau, nes net ir Komunistų partijai priklausęs lietuvis nebūtų pasakęs, kad Sovietų Sąjunga yra jo tėvynė. Tą frazę pasakė aktorius, vaidinęs Aleksandrą Belovą.
– Ar tai buvo jūsų didžiausias vaidmuo?
– Be abejonės, šis vaidmuo didžiausias mano karjeroje. Tačiau buvo rimtų projektų Anglijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Skandinavijos šalyse. Esu dirbęs su pasaulinio lygio žvaigždėmis: Hugh Jackmanu, Margot Robbie.
Per penkerius metus apsilankiau 33 šalyse, penkiose gyvenau ilgiau nei tris mėnesius. Nuo tokio intensyvaus tempo jau šiek tiek pavargau.
Gruodį nutariau apsigyventi Vilniuje ir į užsienį vyksiu tik tada, kai bus koks nors įdomus projektas. Dabar atrankos dažnai vyksta per atstumą – nufilmuoji vaizdo medžiagą ir išsiunti filmo kūrėjams.
Lietuvoje yra mano šeima, draugai. Tėvai patenkinti, kad pasirinkau aktorystę. Žinoma, jie labiau norėjo, kad būčiau pianistu, nes mokiausi muzikos mokykloje.
Nors mane labiau domino sportas, turiu neblogą klausą, gerai pažįstu natas. Dabar mama svajoja, kad kur nors dainuočiau. Bus matyti. „Trijose sekundėse“ aš šiek tiek dainuoju lietuviškai.
– Kodėl nesifilmuojate Lietuvoje?
– Nėra pasiūlymų. Lietuvoje atsiranda vis daugiau gerų projektų, bet mane režisieriai kažkodėl ignoruoja.
Turiu ambicijų rašyti scenarijus, Prahoje lankiau scenarijaus rašymo kursus. Turiu idėjų gal dešimčiai scenarijų. Pavyzdžiui, sukurti filmus apie generolą Joną Žemaitį, boksininką Algirdą Šociką.
– O kodėl pasirinkote Jameso slapyvardį?
– Būdamas penkiolikos išvykau į Škotiją, dirbau greitojo maisto restorane. Bendradarbiai niekaip negalėjo ištarti ir įsiminti mano vardo. Vieną dieną man pasakė, kad nuo šiol būsiu Jimis, – mažybinė Jameso forma.
Pamaniau: jei jums gerai, tai ir man gerai. Kai tapau aktoriumi, susidūriau su tokia pat situacija. Tada prisiminiau Jameso vardą ir jis užsienyje greitai prigijo.
– Kodėl ant pilvo išsitatuiravote „Made in Vilnius“?
– Tatuiruotę pasidariau šešiolikos metų. Gyvenau Škotijoje, ilgėjausi Lietuvos ir nutariau turėti ką nors, kas keltų mielų sentimentų.
Buvau perspėtas, kad ateityje turėsiu problemų dėl tatuiruotės. Iš tikrųjų negavau vieno vaidmens, kai reikėjo filmuotis vandenyje, bet savo sprendimo nesigailiu. Man tai brangus prisiminimas, be to, įpareigoja išlaikyti gražų pilvą.
– Daug filmuojatės užsienyje. Ar kalbėdamas angliškai ir rusiškai neturite rūpesčių dėl akcento?
– Visada daugiau dėmesio skyriau anglų kalbai. Nutariau išmokti kalbėti be akcento. To priežastis – vis būdavau kviečiamas į atrankas, kai reikėdavo suvaidinti kokį nors raumeningą rusų ar albanų banditą, kalbantį darkyta anglų kalba.
Galima ir tokius vaidmenis atlikti, bet kai tai tampa sistema, jautiesi įžeistas.
Esu ambicingas ir per pusmetį ištobulinau anglų kalbą tiek, kad man ėmė siūlyti vaidinti anglakalbius asmenis.
Rusiškai kalbu su didesniu akcentu, nors jeigu daugiau padirbėčiau, jį išnaikinčiau. Bet Rusijoje, priešingai nei Didžiojoje Britanijoje, akcentas yra vos ne privalumas. Rusų kalbą išmokau iš rusakalbių vaikystės draugų, taip pat vaidinau Rusų dramos teatre pas savo kurso vadovą Joną Vaitkų. Ten išmokau rusiškai skaityti ir rašyti.
– Praėjusiais metais asmeniniame gyvenime patyrėte išgyvenimų – išsiskyrėte su savo pusantrų metų dukters Lukerijos motina ruse Julija Lubičianskaja.
– Asmeniniame gyvenime esu vienišas. Išsiskyrėme palyginti neseniai, tačiau mes su Julija niekada nebuvome susituokę.
– Jūsų duktė gyvena Maskvoje. Ar susitinkate?
– Susitinkame. Julija su vaikais neretai atvyksta į Vilnių ir aš į Maskvą nuvažiuoju. Pastaruoju metu iš Rusijos sulaukiau įvairių pasiūlymų, todėl ten lankysiuosi gal ir dažniau.
– Dėl savo išvaizdos tikriausiai sulaukiate nemažai gerbėjų dėmesio. Kokios moterys jums patinka?
– Neturiu susikūręs idealios moters portreto. Man patinka ir šviesiaplaukės, ir tamsiaplaukės. Svarbiausia – vidinis žavesys, nuoširdus bendravimas.
Nėra lengva gyventi su aktoriumi, kuriam tenka daug keliauti, būti gerbėjų apsuptyje. Daug kas nesupranta, kad aktoriui dalyvauti filmo premjeroje yra labiau darbas, o ne šventė.
Norėtųsi, kad mano antrosios pusės profesija būtų bent šiek tiek susijusi su menu. Smagu, jei būtų scenaristė ar rašytoja. Juk porą turi kas nors sieti.
Nors yra pavyzdžių, kai puikiai sutaria ir vienas kitą papildo žmonės iš skirtingų pasaulių.
Dabar mano širdis laisva, esu atsidavęs darbui. Norisi išsikovoti prasmingą vietą po saule, o tada bus galima ramiau atsidėti šeimai.
Našlės kreipėsi į teismą
* Dar kuriant filmą Rusijoje kilo skandalas – nepasitenkinimą ėmė reikšti olimpinį auksą laimėjusios rinktinės trenerio Vladimiro Kondrašino ir krepšininko A.Belovo našlės.
* Jos tikino, kad filmo kūrėjai iškraipė jų sutuoktinių įvaizdžius.
* „Perskaičiusi scenarijų du mėnesius negalėjau užmigti, pražilau. Ten visiški paistalai, – piktinosi Jevgenija Kondrašina. – Prašiau, kad būtų iškirpta scena, kurioje mano vyras spekuliuoja valiuta. Šis tas buvo pakoreguota, bet esmė liko.“
* A.Belovo našlė Aleksandra Ovčinikova piktinosi, kad filmo kūrėjai jos vyrą pavertė mirtinu ligoniu.
* A.Belovas mirė praėjus šešeriems metams po Miuncheno olimpiados. 1972-aisiais jis buvo visiškai sveikas.
* J.Kondrašina ir A.Ovčinikova kreipėsi į teismą, kad iš filmo būtų pašalinti epizodai, pasakojantys apie jų sutuoktinius.
* Tačiau juostoje šie personažai liko. Tiesa, kūrėjai pakeitė V.Kondrašino pavardę – pavadino jį Garanžinu.
