Prieš kelis dešimtmečius dainininkų konkurencija buvo ne mažiau aštri nei šiais laikais. O konkursuose atlikėjai varžydavosi ne tik garbingai.
1974-aisiais tarptautiniame Sopoto (Lenkija) dainų festivalyje N.Ščiukaitei koją pakišo vertinimo komisijos narys iš Lietuvos.
N.Ščiukaitės atliekama Algimanto Raudonikio „Tėvynė“ buvo pirmoji lietuviška daina, skambėjusi šiame kultiniame festivalyje. Ji sužavėjo ir žiūrovus, ir vertinimo komisiją.
Tačiau N.Ščiukaitę į festivalį atlydėjęs tuometis Lietuvos plokštelių įrašų studijos vadovas balsavo už S.Rotaru.
„To vienintelio balso man ir pritrūko, kad gaučiau antrąją premiją, – prisiminimais su „TV antena“ dalijosi N.Ščiukaitė. – Vėliau tas atstovas verkė ir atsiprašinėjo.
Jis sakė, kad iš Maskvos buvo liepta balsuoti už S.Rotaru, esą kitu atveju jis būtų išlėkęs iš darbo.
Tačiau man vis tiek buvo skaudu.“
Lietuvė su S.Rotaru gyveno viename viešbučio kambaryje, tačiau taip ir nesusidraugavo. Greičiau – priešingai.
S.Rotaru turėjo pasirodyti pirmą festivalio dieną, N.Ščiukaitė – antrą.
„Ji nuo pat atvykimo darė viską, kad mes būtume sukeistos vietomis.
Tačiau lenkai, galbūt dėl kaimyniškų simpatijų Lietuvai, intrigoms nepasidavė, – prisiminė N.Ščiukaitė. – Po savo pasirodymo, kuris neva nepavyko, S.Rotaru visą naktį nedavė man miegoti: verkė, isteriškai alpo, prašė ieškoti vaistų.
Ji tai darė tyčia. O aš bluosto nesudėjau, ją raminau, nors kitą dieną turėjau dainuoti.“
Kurdamas filmą „Nijolė Ščiukaitė. Viskas prasideda tavim“ muzikos kritikas Kazimieras Šiaulys (73 m.) kelias dienas ir naktis klausėsi jos dainų.
„Pagautas emocijų skambindavau jai ir klausdavau: „Nijole, nejaugi tu kadaise galėdavai taip dainuoti?“ Ji yra žymiausia visų laikų lietuvių estrados dainininkė“, – savo filmo heroje žavėjosi jis.
Šiauliuose gimusi N.Ščiukaitė apie savo vaikystę juostoje kalbėjo su švelniu liūdesiu: „Mes, pokario vaikai, augome kaip griuvėsių gėlės. Buvau laimingesnė už kitus, nes prieš mano namus žaliavo graži pieva. Paskui tą pievą užsodinome medžiais.
Visos mano šaknys – Aukštaitijoje. Turėjau broliuką, bet jis per karą mirė. Užaugau pas tėvus viena.“
Mokykloje būsima dainininkė žaidė krepšinį, tinklinį, lankė dailiojo skaitymo būrelį. 1961 metais ji baigė Šiaulių technikumo Vokalo skyriaus dainavimo klasę.
1963–1965 metais N.Ščiukaitė dainavo Valstybinės filharmonijos Teisučio Saldausko vadovaujamame ansamblyje „Nemuno žiburiai“. 1966 metais talentinga atlikėja tapo Lietuvos estradinio orkestro soliste.
1966 metų pabaigoje šis orkestras buvo pertvarkytas į ansamblį „Estradinės melodijos“.
N.Ščiukaitė su ansambliu gastroliavo Sovietų Sąjungoje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje.
N.Ščiukaitė ir „Estradinių melodijų“ vadovas Juozas Tiškus buvo ne tik scenos partneriai, bet ir sutuoktiniai.
Santuoką su J.Tiškumi N.Ščiukaitė vadina didžiausia likimo dovana.
Kompozitorius mirė eidamas 77-uosius metus 2006 metų birželio 22 dieną – per N.Ščiukaitės gimtadienį.
Nuo patirto streso dainininkei kuriam laikui buvo dingęs balsas. Ji ilgai gyveno užsisklendusi, nekoncertavo.
Atsigavo pradėjusi dirbti Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokykloje, vėliau rado ramybę giedodama bažnyčios chore.
Filmo pabaigoje skamba N.Ščiukaitės atliekama daina „Viskas prasideda tavim“. Tai tarsi meilės laiškas sutuoktiniui.
Scenoje netinka segėti laikrodžio
Akvilė Kisielienė, grupės „Quins of Rosses“ narė:
„N.Ščiukaitė buvo mano pirmoji vokalo mokytoja. Per 7 metus daug iš jos išmokau. Ir ne tik dainuoti.
Ji mane mokė sceninės laikysenos, estetikos. N.Ščiukaitė visada pabrėždavo, kad vykdamas į koncertą negali sceninių kostiumų susimesti į lagaminą.
Atmintyje išliko ir jos žodžiai, kad netinka scenoje pasirodyti su rankiniu laikrodžiu.“
