1988-ųjų ruduo. Tuo metu Lietuvoje jau buvo praūžę didieji mitingai, per visą Lietuvą nuaidėję Roko maršai, šalies miestuose buvo aktyviai steigiamos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės. Iš rankų į rankas keliavo Sąjūdžio nelegaliai leidžiamas informacinis biuletenis „Sąjūdžio žinios“. Žmonės graibstė ir slapta daugino laikraštį kopijavimo aparatais, tad netrukus Sąjūdis nusprendė leisti solidesnį savaitraštį „Atgimimas“. Formaliai vyriausiuoju „Atgimimo“ redaktoriumi buvo vienas Sąjūdžio lyderių Romualdas Ozolas.
Iš tikrųjų kelerius metus laikraštį pakaitomis redagavo žinoma žurnalistė ir rašytoja Audronė Urbonaitė ir žurnalistas Linas Medelis. „Mes pradėjome dirbti su Audrone Urbonaite. Teturėjome popieriaus, rašiklį, iš pradžių nebuvo net rašomosios mašinėlės. O laikraštis buvo brangus. Keturiasdešimt kapeikų – tai yra daug. Daug brangesnis, negu kiti laikraščiai“, – sunkią „Atgimimo“ pradžią atsimena L. Medelis.
Sunkios darbo sąlygos – niekis palyginti su situacijomis, kai tekdavo spręsti „Atgimimo“ egzistencines problemas.
„Kai tik Sąjūdis susipykdavo su partine valdžia, mus iškart išmesdavo iš didžiosios laikraščio spaustuvės, iš Spaudos rūmų. Išmesdavo į Senamiestį – netoli Aušros vartų buvo nedidelė M. Šumausko vardo spaustuvė, kuri spausdino žurnalus ir knygas. Mus ten kai kada laikydavo savaitę, dvi. Laukdavome, kol direktorius pasakys, kad galima...“ – sudėtingas „Atgimimo“ darbo sąlygas atsimena Linas Medelis.
„Tai buvo kažkoks košmaras. Iki tol juk buvome įgudę dirbti funkcionuojančioje struktūroje, viskas buvo suderinta, kur yra spaustuvė, kur yra vyriausiasis redaktorius, aiški tavo užduotis. Čia nebuvo nieko“, – jam antrina Audronė Urbonaitė.
Visgi „Atgimimo“ redaktoriams pavyko organizuoti laikraščio darbą, vykdyti leidybą ir netgi uždirbti krūvą pinigų. Kur tie pinigai buvo laikomi? Kas su jais buvo daroma? Ir kas tas vyras, užfiksuotas prisegtoje nuotraukoje?
