– Pone Mauzeri, pone Sūrski, ekranuose matome dvi skirtingų charakterių peles. Viena – inteligentiška, mandagi, kita – greičiausiai turinti kitokių gerų savybių. Kaip klostėsi jūsų likimai? Ką veikėte vaikystėje ir jaunystėje, kuo domėjotės? Ar auginote naminių gyvūnėlių? Gal kokį katinėlį, žiurkėną?
Mauzeris: Tarybiniais metais aš dirbau laboratorine pele. Daug bendravau su mokslininkais, akademikais, kas ir suformavo mano inteligentišką charakterį ir amžiną intelektualinį alkį.
Po Nepriklausomybės pabandžiau kurti verslą – su partneriais pardavinėjome lenkiškus pelėkautus. Aš buvau atsakingas už marketingą. Eidavau į žmonių namus, ten pragrauždavau sausainių pakelius ir prikakodavau. Žmonės kitą dieną bėgdavo pirkti pelėkautų. Bet partneriai mane apgavo – man pačiam pastatė pelėkautus, kad nereiktų dalintis pelnu.
Tada susidomėjau politologijos mokslu, kad suprasčiau, kodėl žmonės niekada nesugeba išsirinkti normalios valdžios. Savo tyrimų šioje srityje dar nebaigiau.
Sūrskis: Aš esu paprasta pelė iš paprastų pelių šeimos. Mano tėvai buvo lauko pelės, gyveno netoli kolūkio. Turėjau aprūpintą ir nerūpestingą vaikystę. Aišku, tą kolūkį vėliau išgriovė (nesakysiu, kas), ir aš išvažiavau gyventi į miestą, kur labai gerai pritapau, bet nuoskauda tam žmogui vis tiek liko.
Taip ir pasukau į politikos apžvalgininkus, kad viešai pasakyčiau, ką apie jį galvoju. Atvykęs gyventi į miestą, įsidarbinau Kuro aparatūros gamykloje, kur susibičiuliavau su vietiniu profesinės sąjungos aktyvistu, kurio kalbos prie pustuščio pigaus vyno butelio atskleidė man visą kapitalizmo bjaurastį, korporacijų beširdiškumą ir laisvosios rinkos pavojus. Tai, manau, atsispindi ir mano viešai išsakomose įžvalgose.
Mauzeris: Klausėte, ar nelaikėme naminių gyvūnėlių? Labai trumpai: mano kambariokas buvo šinšilas, bet, deja, žuvo po automobilio ratais. Tada aš buvau dar tik pradedantysis vairuotojas.
Sūrskis: Aš turėjau augintinį Pupsių. Tai buvo erkė. Gerai pripampusi didelė erkė mano pažastyje. Iš to pripampimo ir vardą daviau – Pupsius. Buvome labai artimi, neišskiriami. Galima sakyti – netgi vieno kraujo. Deja, turėjau ją užmigdyti, nes užtenka, kad jau valdžia siurbė mano kraują per mokesčius, tai dar – erkė. Tiesiog buvo per didelė našta.
– Savo pasisakymuose dažnai cituojate Haroldą Mackevičių. Kokius dar autorius mėgstate, skaitote?
Sūrskis: Skaitau ne autorius, o Feisbuką. Ten galima labai daug teisybės rasti apie skiepus, chemtrailus, masonus. Knygas leidžia korporacijos, kurios nori nukreipti mūsų dėmesį kitur, eikvoti mūsų laiką, kad mes nesikapstytume prie esmės ir tiesos. Bet, aišku, yra knygų ir mano namuose. Pavyzdžiui, šalia mano lovos visada yra „Mein Kampf“, dabar autoriaus pavardės neatsimenu. Labai kieta knyga. Ta prasme – viršeliai. Labai gerai naktį tarakonus traiškyti. Prabundi, šviesą įsijungi ir daužai. Tokia yra mano kova. O atsakydamas į jūsų klausimą, paatvirausiu, kad mėgstamiausia mano knyga yra Jono Biliūno „Kliudžiau“. Bet čia daugumai pelių ji – mėgstamiausia.
Mauzeris: Aš skaitau labai daug knygų, mane netgi vadina knygų graužiku. Bet skaitau išskirtinai klasikus. Imanuelį Kantą, Platoną, Šarlį de Monteskje, Aušrą Maldeikienę.
– Valdžia griežtai kovoja už blaivybę. Koks jūsų požiūris į alkoholį ir valdžią?
Sūrskis: Vienas išmintingas žmogus yra pasakęs, cituoju: „Nereikia maišyti sporto ir politikos“. Tai alkoholiui ir valdžiai galioja tas pats principas – nereikia maišyti ir šitų dviejų dalykų.
Mauzeris: Aš pasakyčiau, kad ir ten, ir ten reikia vengti kraštutinumų. Nepadauginti nei valdžios, nei alkoholio. Saikingi kiekiai yra nekenksmingi, bet kai vieno ar kito yra per daug, tada prasideda problemos – priklausomybė, neadekvatus aplinkos vertinimas, nerišlus minčių dėstymas, nelogiški sprendimai. Ypač tai pasakytina apie valdžią.
Sūrskis: Problema ta, kad, kovodama už blaivybę, valdžia kovoja prieš alkoholį. Gaunasi kova dviem frontais. O tokios kovos niekada nėra laimimos. Be to, draudimais nieko nepasieksi. Man žmona jau daug metų draudžia. Ir ką? Neveikia.
Mauzeris: Nereikia į išgeriančius žmonės žiūrėti taip griežtai. Manau, kad žmogus turi būti blaivas tik trimis gyvenimo atvejais: kai vairuoja, kai balsuoja ir kai kvėpuoja.
– Kaip vertinate saugumo situaciją mūsų regione ir pasaulyje?
Sūrskis: Saugumo situaciją apibūdinčiau tokiu palyginimu. Įsivaizduokite, kad esate pelės. Tai Rusija yra katinas. Ir šito mes pakeisti negalime. Kaip pelė gali išsisukti nuo katino nagų? Yra du variantai: arba pelė sėdi tyliai ir nė necypteli. Bet šito Lietuva nesugeba. Arba pelė apsigyvena šuns būdoje ir cypia kiek norėdama – katinas nedrįsta lįsti. Yra ir trečias kelias, kurį aprašė mano jau anksčiau minėtas Biliūnas. Bet tai jau būtų apokaliptinis scenarijus.
Mauzeris: Kaip galima vertinti saugumo situaciją pasaulyje? Šitas pasaulis niekada nebuvo saugi vieta gyventi. Ir niekada nebus. Visada atsiras koks nors pamišęs diktatorius, kaukėtas plėšikas ar ugnikalnio išsiveržimas. Aišku, šiandien daugiausia kalbama apie Šiaurės Korėjos bandymus pasigaminti branduolinį ginklą. Bet patys pagalvokite – o ką ten daugiau veikti? Interneto gi jie neturi.
– Ar klimato kaita kaip nors veikia peles? Kaip vertinate Paryžiaus susitarimą dėl klimato?
Mauzeris: Paryžiuje reikia tartis dėl pasimatymo, dėl meilės nakties, o ne dėl klimato. Dėl klimato reikia tartis Arktyje arba Maldyvuose. Vis dėlto bijau, kad šitoje vietoje jau pavėlavome. Klimatas jau sugadintas. Klausimas tik – kiek dar ilgai iš Briuselio sugebėsime išsireikalauti kompensacijų už pražuvusį derlių. Vis tiek ateis ta diena, kai mums pasakys: „Tai baikit sėti tuos pasėlius, vis tiek pas jus viskas išdega arba paskęsta“. Ir tai bus mūsų, kaip mažos agrarinės šalies, pabaiga.
Sūrskis: Aš nesuprantu tos psichozės dėl klimato kaitos. Lietuvoje klimatas keitėsi nuo neatmenamų laikų. Per metus klimatas pasikeičia keturis kartus – pavasaris, vasara, ruduo, žiema. O kažkokie globaliniai atšilimai yra išgalvotas dalykas, kad uždraustų senus dyzelinius automobilius, kurie yra labai geri ir gerai traukia, ir kad priverstų visus persėsti į elektromobilius. Taip kad už viso to atšilimo stovi elektrikai. Tai jų sąmokslas. Tik niekas apie tai nekalba, nes bijo, kad gali atjungti elektrą.
– Kaip manote, kodėl žmonės piktinasi, kai patalpose yra pelių? Kodėl jūsų bijo moterys?
Sūrskis: Vienareikšmiškai tai yra ilgametės priešiškos propagandos rezultatas. Apie peles buvo prikurta daugybė mitų ir paskleista labai daug alternatyvių faktų, klaidinančios informacijos ir fake news.
Net ir šiandien moderniose šalyse galima surasti visiškai legaliai ir atvirai dirbančių graužikų naikinimo įmonių! Įsivaizduojate – pelių žudikai dirba atvirai ir net reklamuojasi. Gintautas Paluckas apie tai galėtų smulkiai papasakoti jums. Ir su ta propaganda mes kovojame viešumu. Su Mauzeriu rodomės per televizorių, kad žmonės nebijotų pelių. Kad pamatytų, jog pelės irgi turi jausmų, minčių ir svajonių.
Mauzeris: Mūsų draugai amerikiečiai šiek tiek padeda kovoti su tais stereotipais. Voltas Disnėjus pradėjo piešti peles kaip malonius, linksmus gyvūnus, kokie mes ir esame. Aišku, tokias pastangas dažnai sugadina mūsų – pelių – atstovai, kurie įlenda į žmonių namus, pragraužia sausainių pakelius ir prikakoja.
– Pone Sūrski, suprantu, kad jautrus klausimas, galite supykti ir įsiskaudinti, bet vis dėlto – kaip jaučiatės po tos Seimo kadencijos, kai valdžioje buvo... Kubilius?
(Sūrskis ima drebėti, persikreipia jo veidas, žandu nurieda ašara. Peliukas nubėga į tamsiausią kertelę. Iš ten sklinda jo gailus kūkčiojimas).
Mauzeris: Reikia ištirti ne tik Kubiliaus skolinimosi politiką, bet ir kaip tai paveikė visuomenės sveikatą. Kiek padidėjo širdžių lašų ir raminamosios arbatos pardavimai. Padaryta ilgalaikė žala visuomenei, kurią iki galo suvoks ir įvertins galbūt tik mūsų vaikaičiai.
