Skurdas, technologijų bei civilizacijos nebuvimas, negalėjimas susikalbėti su aplinkiniais – tokius stereotipus dažniausiai girdime, o gal ir patys naudojame kalbėdami apie Afriką. Tačiau laidoje „Pasaulis pagal moteris“ drąsi savanorė Madara ne vieną iš jų paneigs: „Daugelis Afrikos valstybių pakankamai modernios. Jose stūkso šiuolaikiški, dažnai ir nusėti dangoraižių miestai, beveik visur veikia mobilusis internetas, o didžioji dalis gyventojų turi net ne paprastus, o išmaniuosius telefonus. Tada, nepakankamai pasidomėjusi situacija, aš ir pati ten nuvykau su savo senutėliu telefonu ir buvau kaip „balta varna“: vienintelė be interneto ryšio! Stereotipai griūna ne tik technologijų srityje: jie gana pažengę ir daugelyje kitų sferų, na, gal tik medicina, ypač provincijose, atsilieka: štai kartą nuo neįprasto, itin riebaus vietinio maisto sunegalavo pilvas, tačiau šeimos gydytojas iš karto nusprendė, kad tai nėštumas. Pasakiau, kad šis faktas neįmanomas, o gydytojas vis tiek nusiuntė mane pas akušerį. Laimei, šis specialistas jau geriau išmanė savo darbą“, – linksmą nutikimą pasakoja mergina ir priduria, kad vienas didžiausių stereotipų yra ir nuomonė, kad afrikiečiai uždari žmonės, kuriuos sunku pažinti: „Jie labai atviri, labai nuoširdūs ir labai linkę bendrauti. Dažnai stebėdavau žmones, kurie tauškia lyg seni pažįstami, o pasirodydavo, kad jie ką tik susipažinę“, – prisimena buvusi savanorė, kuri Afrikoje susirado nemažai draugų.
Savanorystė kainuoja ir jėgų, ir pinigų
Laidos „Pasaulis pagal moteris“ vedėjai Kristinai Rimienei paklausus apie pačią savanorystę, Madara atsako, kad įspūdžiai iš jos labai dvejopi: „Labai svarbu pasirinkti organizaciją, kuri būtų sąžininga, nes, labai gaila, bet Afrikoje, kaip ir Azijoje, klesti savanorystės verslas: toks verslas, kai ne visi rėmėjų ar savanorių pinigai (o kad galėtų savanoriauti, savanoriai dažnai sumoka tūkstančius eurų) pasiekia savanorystės vietą. Panašiai vyko mano pirmosios savanorystės metu Ganoje. Atrodė, kad ne tik ne visi pinigai pasiekia tuos, kuriuos reikia, bet net ir ne visiems reikėjo tų pinigų, nes kai kurie vaikai buvo paimti iš tvarkingų šeimų tik tam, kad būtų kaip „masalas“ savanoriams. Patys savanoriai taip pat ne visada atsakingai žiūri į savanorystę: jiems tai daugiau kaip egzotiškos atostogos. Vis dėlto bet kokioje situacijoje galima rasti kelią, kaip tikrai padėti: savo artumu, fiziniu darbu, žiniomis, kurias gali perduoti. Savo ruožtu aš keldavausi 6 valandą ryto, kad kuo daugiau duočiau vaikams (savanoriavau mokykloje). Užsimerkiau prieš ne visada suprantamą sistemą ir supratau, kad tai, kiek bus prasminga mano savanorystė, priklausys nuo manęs pačios: nuo to, kaip išnaudojau kiekvieną dieną“.
Šio sprendimo Madara tikrai nesigailėjo – jau kitais metais jį vėl grįžo į savanorystę, tik šį kartą į Keniją: „Kenijoje savanorystė buvo labai puikiai organizuota ir prasminga. Dirbome su vaikais iš lūšnynų, matėme, kaip jie keičiasi, kaip integruojasi. Nors galiu pasakyti, kad ir kokią sunkią praeitį jie turėjo, visi jie būdavo nuostabūs nuo pat pradžių. Taip dužo dar viena baimė, dar vienas stereotipas“, – pasakoja Afriką įsimylėjusi mergina.
Kur nuvedė savanorystė bei ką dar svarbu žinoti skrendant į Afriką, mergina plačiau papasakos laidoje „Pasaulis pagal moteris“ šį sekmadienį 10 val. ryto per TV3, o laidos vedėja bei floristikos dizainerė Kristina Rimienė domėsis ar viena savanorystės forma – kaniterapija bei nepamirš ir lietuviškų aktualijų – gamins originalią rudeninę puokštę.
„Pasaulis pagal moteris“ – sekmadieniais 10 val. per TV3.
