1. Žinia, kad apie ją planuojama kurti filmą, N.Ščiukaitę nustebino. „Pasiūlymas mane tiesiog pribloškė. Kur girdėta, kad filmas kuriamas man gyvai esant? Be to, atrodė, kad per gyvenimą tiek esu visko apie save pripasakojusi, jog daugiau nėra ko pridurti“, – kuklinosi dainininkė.
2. Atlikėją vis dar stebina, kad daugeliui klausytojų įstrigę keli jos atlikti šlageriai: „Skinsiu raudoną rožę“, „Keturiasdešimt kaštonų“, „Senelis“, „Mes išliksim jauni“, „Po svyruokliu beržu“. Be jų, N.Ščiukaitės repertuare – per šimtą rimtų kūrinių.
3. Dainuoja nuo vaikų darželio. Pirmi jos pasirodymai – stovint ant kėdės ir iš aplinkinių laukiant susižavėjimo šūksnių bei plojimų.
4. Jaunystėje žaidė sporto mokyklos tinklinio rinktinėje, vidurinės mokyklos krepšinio komandoje.
5. 1975 metais N.Ščiukaitei pirmajai, tuo metu ir vienintelei, buvo suteiktas Sovietų Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardas. Po dviejų dešimtmečių ji buvo apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ketvirtojo laipsnio ordinu.
6. Yra koncertavusi ne tik daugelyje sovietinio bloko šalių, bet ir Australijoje, JAV, Mongolijoje.
7. Su šypsena prisimena vieną pasirodymą Maskvoje, kurio organizatoriai primygtinai reikalavo atlikti dainą apie jūrą.
„Kai man pasakė, kad vienas aukštas valdininkas, vardu Jurijus (trumpinys – Jura), šventai tiki, jog tai daina apie jį, nesusilaikiau garsiai nenusikvatojusi“, – pasakojo N.Ščiukaitė.
8. 2006-aisiais mirus vyrui kompozitoriui Juozui Tiškui (g. 1929 m.) dainininkė surengė atsisveikinimo koncertą ir nuo tada mikrofoną į rankas paima itin retai. Moteris ne kartą yra sakiusi: „Užstrigo gerklėje giesmė. Negaliu dainuoti.“
9. Nuo jaunystės vasaras mėgsta leisti sodyboje prie Struipio ežero (Utenos r.). „Tai vieta, kur žiūrint į tyvuliuojantį ežerą pailsi ir kūnas, ir siela. O kiek ten grybų ir uogų pririnkta“, – džiaugėsi N.Ščiukaitė.
10. Dainininkė juokaudama negaili priekaištų dabartiniams scenos apšvietėjams ir operatoriams. Jos teigimu, gražiai parodyti vyresnio amžiaus atlikėjus – menas.
