Filmas „Vandens forma“ dar iki prasidedant festivaliui apaugo gandais ir legendomis, jį iš visos konkursinės programos išskyrė ir direktorius Alberto Barbera, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
Meksikietis G.del Toro Venecijos festivalyje dalyvavo tik kartą su savo senu siaubo filmu „Mimikrija“. Prieš vienuolika metų, jau būdamas „Pano labirinto“ autorius, jis ten lankėsi kaip žiuri narys. Per tuos metus jis tapo vienu pagrindinių naujausio Holivudo personažų, pridėjusių ranką prie komercinių hitų prodiusavimo ir efektingų specialiųjų efektų kūrimo.
Romantinė pasaka apie vienišos merginos meilę žmogui amfibijai Šaltojo karo paranojos fone tapo nauju žingsniu režisieriaus karjeroje, priartinusiu jį prie trokštamos, bet taip sunkiai pasiekiamos harmonijos tarp žanro ir saviraiškos.
Kaip teigia kritikai, „jis sugebėjo pratęsti didžiųjų praeities režisierių tradiciją ir suteikti intelektualią potekstę bei autorinę intonaciją žanriniam, iš esmės fantastiniam kinui“.
G.del Toro filmas buvo parodytas pačioje festivalio pradžioje, puikiai priimtas publikos, tačiau vėliau kiek primirštas dėl kitų ryškių juostų.
Romantiška nebylė valytoja, jos juodaodė kolegė ir bohemiškas draugas gėjus, karikatūriškas rusų šnipas ir amerikiečių slaptųjų tarnybų agentas sadistas, o svarbiausia – pagrindinę heroję įsimylintis žmogus amfibija – G.del Toro alchemijos laboratorija šį kartą pilna keistuolių bet kokiam skoniui.
Jų padedamas meksikiečių režisierius parodė tokio naivaus tyrumo pasaką, kad amerikiečių aktorės Annette Bening vadovaujama 74-ojo Venecijos kino festivalio vertinimo komisija nepajėgė atsilaikyti.
Juostos veiksmas rutuliojasi Šaltojo karo laikais, 1962-aisiais. Pagrindinė herojė Eliza (britų aktorė Sally Hawkins, 41 m.) negali kalbėti dėl vaikystėje patirtos traumos ir bendrauja su pasauliu gestais.
Kasryt ji atsikelia nuskambėjus žadintuvui, verda kiaušinius, masturbuojasi vonioje, nusivalo batelius ir traukia į darbą: ji – valytoja slaptoje amerikiečių laboratorijoje.
Kartą ten atveža kažkur Amazonės gelmėse sugautą žmogų amfibiją (akt. Dougas Jonesas, 57 m.). Specialiųjų tarnybų agentai tyčiojasi iš keisto gyvio ir kankina jį eksperimentuodami, bet valytoja pajunta jam simpatiją. Mergina pradeda amfibiją maitinti virtais kiaušiniais, mokyti gestų kalbos ir taip baigiasi jos vienatvė.
Sužinojusi, kad eksperimentuotojai planuoja gyvį išskrosti, mergina jį pagrobia ir paslepia savo namų vonioje.
Vanduo neturi formos – jis įgauna bet kurio indo formą. G.del Toro tvirtina, kad tokios pat sandaros ir meilė. Galima pasakyti ir kitaip: į vandenį panaši fantazija, pripildanti bet kurią formą.
Meksikietis G.del Toro kūrė siaubo („Cronos“, „Mimikrija“), gotinius („Purpurinė kalva“) ir neogotinius („Velnio stuburas“) filmus, komiksus („Pragaro vaikis“, „Ašmenys II“), pasakas („Pano labirintas“), fantastiką („Ugnies žiedas“), tačiau atpažinti jo stilių, temas ir herojus be vargo gali kiekvienas žiūrovas.
Tą patį galima pasakyti ir apie „Vandens formą“ – keistą hibridą, fantasmagoriją, melodramą. Viena vertus, tai šiuolaikinė pasaka apie gražuolę ir pabaisą, antra vertus, – socialinė politinė alegorija.
Tai subtili ir jautri meilės istorija, bet kartu – filmas apie tai, kaip įtarumas, nepakantumas, neapykanta paverčia monstru net doriausią žmogų, o gebėjimas bendrauti su kitu kaip su lygiu ir pamatyti grožį bjaurume – galinga jėga, daranti stebuklus.
Anot filmą mačiusių kino apžvalgininkų, „gėrio ir blogio, nuodėmės ir tyrumo, amžinųjų ir laikinųjų vertybių, grožio ir bjaurumo temos praplaukia vienos pro kitas didžiuliame, vizualiai tobulame G.del Toro – senų pasakų, istorijų apie vaiduoklius ir filmų apie monstrus gerbėjo – autorinio stiliaus akvariume. Ir vienintelė išvada, kurią prieina autorius: blogis, kad ir koks galingas jis būtų, niekada nenugalės gėrio“.
Patį žmogų amfibiją filmavimo grupė kūrė devynis mėnesius. Įkvėpimo režisieriui teikė japonų graviūros ir gamtoje egzistuojančios amfibijos. Pasak jo, šis filmas – sudėtingiausias iš visų, kuriuos jis kūrė.
Festivalio laureatai
* Auksinis liūtas už geriausią filmą – G.del Toro už „Vandens formą“ (JAV).
* Sidabrinis liūtas (Didysis žiuri prizas) – Samueliui Maozui už „Fokstrotą“ (Izraelis, Vokietija, Prancūzija, Šveicarija).
* Sidabrinis liūtas (prizas geriausiam režisieriui) – Xavier Legrand’ui už filmą „Jusqu’a la Garde“ (Prancūzija).
* Geriausia aktore tapo Charlotte Rampling, suvaidinusi Andreos Pallaoro filme „Hana“ (Italija, Belgija, Prancūzija).
* Geriausiu aktoriumi paskelbtas Kamelas El Basha, suvaidinęs Ziado Doueiri filme „Insultas“ (Libanas, Prancūzija).
* Geriausiu scenarijumi pripažintas Martino McDonagho filmo „Three Billboards Outside Ebbing, Missouri“ (Didžioji Britanija) scenarijus.
* Specialusis žiuri prizas atiteko Warwickui Thorntonui už filmą „Saldi šalis“ (Australija).
* Marcello Mastroianni prizas, skiriamas geriausiam jaunam aktoriui, teko Charlie Plummeriui už vaidmenį filme „Lean on Pete“ (rež. Andrew Haighas, Didžioji Britanija).
* Ateities liūtas (už debiutinį filmą) skirtas X.Legrand’ui už filmą „Jusqu’a la Garde“ (Prancūzija).
Parengė Milda Augulytė
