„Buvo gera ir smagu, kita vertus – tik formalumas“, – sako žinoma moteris, savo vestuvių dieną apsiėjusi be baltos suknelės. Atviras pokalbis apie santuoką ir vyrų bei moterų vaidmEnis joje – Violetos Baublienės „Stiliuje“ per LRT TELEVIZIJĄ.
„Kai pora sueina, ji vis tiek pasisako tam tikrus žodžius ar pasižadėjimus. Galų gale – gali daug ką gyvenime pasakyti, bet nenuspėsi ateities, bus taip, kaip bus. Tai ačiū Dievui mums pavyko, mes tokie patys, gyvenimas toks pat, lygiai toks pat gražus, lygiai tiek pat neramus.
Nei dirbti, nei ilsėtis mes vienam kitam netrukdome. Būnam drauge, bet nesame ištirpę vienas kitame ir turime savų veiklų, užsiėmimų ir matyt, tas mus ir džiugina, tas ir laiko kartu“, – ilgus metus buvimo kartu aiškina Jolanta.
„Kūrybingiems laisviems žmonėms reikia duoti laisvės, ir kuo ji didesnė laisvė, tuo labiau norisi grįžti, ateiti ir susėsti, pabūti greta. Jeigu tavęs niekas nevaržo, niekur nebėgi.“
Meilės artimam, supratimo Jolanta sako išmokusi iš tėvų, kurie jai suteikę labai daug laisvės, tačiau kartu ir žinojimą – darbai turi būti padaryti. Iš tėvų Jolanta paveldėjo ir jų pačių išsvajotą ir prieš daugiau kaip 30 metų įsigytą sodybą, kuri šiandien dizainerei – poilsis ir atgaiva.
Gimusi augusi Vilniuje, mados specialistė pripažįsta, jog nuo mažens pažino gamtą ir ūkio darbus.
„Karpau gyvatvores, genėju medžius. Man patinka dirbti su technika. Aš ir remontuoju, ir tinkuoju sienas – su sūnaus Jokūbo pagalba šiemet net vieną išgriovėm. Čia pasidarbuojam iš peties“, – rimtus dalykus su šypsena pasakoja Jolanta Talaikytė.
Ir kad nelieka darbo vyrams, ne bėda. Moteris šaiposi, kad ir tų vyrų sodyboje mažai būna. „Jie keliauja. Ir sako taip: jei čia akiratis prasiplėstų bent iki Labanoro girios, tai gal ir dažniau atvažiuotų, o labiausiai tai būtų gerai, kad iki kokio Tailando, Balio ar Nepalo horizontai atsivertų, tada jiems čia būtų ką veikti. Čia nors ir ne šeši arai, čia – hektaras, bet vis tiek tos erdvės pritrūksta fotografams, menininkams ir plačių užmojų keliautojams“, – smagiai apie savo dabar jau sutuoktinio nusiteikimus pasakoja VDA profesorė.
„Mano mama buvo pedantiškai tvarkinga: visi drabužėliai sudėlioti, staltiesėlės paklotos ir viskas sudėliota. Estetinis pajautimas atėjęs iš šeimos. Ir tėtis gerą skonį turėjo, ir daiktai gražūs namuose buvo, dėl to ir man tai yra labai svarbu. Aš negaliu dirbti betvarkėje. Net nepradedu. Galiu atvažiuoti pusvalandžiui, galiu pabūti ne visą dieną, bet servetėlės išsiklosiu, taures pasistatysiu, puokštę pasimerksiu ir staltiesę užsiklosiu.
Net keliaudama, iš ko ir draugės kartais pasišaipo, galiu vežtis ir kokį ypatingą šaukštelį. Net jei paplūdimy valgau, turi būti estetiška“, – savo skrupulingumą aiškina dizainerė.
Ji neslepia neretai iš sūnaus išgirstanti priekaištų: „Mama, ką tu čia vėl? Vėl tos pagalvėlės, pridėk, nuimk, uždėk, vargas vienas“. Žinoma moteris pripažįsta, jog turi silpnybę įdomiems daikčiukams. „Gražu – tai kai nieko nėra.
Tokia yra vyriška samprata. Aš irgi prijaučiu tokiam skandinaviškam minimalizmui, bet man vis tiek turi būti truputėlį kažko, kas kalbėtų apie jaukumą, moteriškumą, romantiškumą. Na, moteriškoji pusė švelnesnė: ir gėlytė, ir nėrinukas, ir kaspinėlis. Ir tai suvedu su savo mada...“
