Neseniai K.Sereikaitė buvo nominuota prestižiniam „Ąžuolo“ apdovanojimui už geriausią metų operatoriaus darbą lietuviškame kine.
Veikli moteris kūrybinėmis pergalėmis dalijasi su vyru kino režisieriumi Linu Mikuta (36 m.).
„Jis yra mano mylimasis, draugas, bendražygis, kūrybinis įkvėpėjas“, – apie sutuoktinį, su kuriuo augina penkerių ir vienų metų dukteris, kalbėjo moteris.
Lietuvos kino operatorių asociacijos apdovanojimui „Ąžuolas“ ji buvo pristatyta už filmą „Šaltos ausys“ (rež. L.Mikuta), kuriame vaizduojamas tėvo ir jo nebylio sūnaus gyvenimas vienkiemyje.
Nors dalijasi vienu stogu ir vargais, šie vyrai tolimi: tėvas laiko sūnų nenormaliu nesubrendėliu, o sūnus tėvą – nejautriu chamu.
Ši juosta K.Sereikaitei ir L.Mikutai jau pelnė nemažai prizų.
– Ką pasakytumėte manantiems, kad kino operatoriais turi dirbti vyrai?
– Kino pasaulyje moterų vis dar daug mažiau nei vyrų. Operatorinis menas ilgai buvo laikomas labiau technine profesija, kuriai reikia nemažai fizinių jėgų.
Į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją stojau kartu su 120 kandidatų. Tarp mūsų buvo tik penkios merginos. Įstojome dviese, o studijas baigiau viena vyriškoje kompanijoje. Neslėpsiu, studijų metais jaučiau užslėptų pašaipų.
Sutinku, kad reikia fizinės ištvermės. Oro sąlygos dirbant taip pat ne visada palankios. Kai filmavome Oksanos Burajos dokumentinę juostą „Liza, namo!“, lauke spaudė toks siaubingas šaltis, kad net kamera nuolat išsijungdavo.
Aš visada žinojau, o ir vyras man pritarė, kad kūrybos rezultatas priklauso ne nuo lyties, o nuo sugebėjimų.
Tad kodėl negaliu reikštis sferoje, kuri daug metų buvo užimta vyrų? Juolab kad keičiantis technologijoms kameros tampa mobilesnės ir lengvesnės.
Ne kartą esu girdėjusi: „O, kažkokia mergaitė atėjo pafilmuoti.“ Taip kalbantiems neatrodo, kad vyksta rimtas darbas, kad filmai vėliau dalyvaus ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniuose kino festivaliuose.
Džiaugiuosi, kad moterys vis drąsiau brenda operatorystės dirvonais ir skina pergales.
Kaip operatorė turiu ir pranašumą prieš vyrus – už kameros sugebu tapti nepastebima, be to, moteriškas žvilgsnis mažiau gąsdina herojus. (Juokiasi.)
– Jūsų darbe sunku demonstruoti moteriškumą. Neprisipuoši – svarbiausia patogiai ir neįžūliai apsirengti.
– Žinoma, vykdamas į filmavimus negalvoji apie išorinę estetiką. Apranga turi netrikdyti herojų.
Pamenu, kai filmavome „Pietus Lipovkėje“, buvo karšta vasaros diena, o aš vilkėjau marškinėliais kiek didesne iškirpte.
Kai pasilenkiau prie kameros, tikriausiai pasimatė kai kas daugiau. Tai supratau iš herojaus – labai jau keistai žvelgė į kamerą. (Juokiasi.)
– Kas jus su vyru pirmiausia suartino – meilė ar panašus požiūris į kūrybą?
– Viskas visada prasideda nuo meilės. (Juokiasi.) Kai įstojau į operatorių kursą, jau buvau ištekėjusi.
Studijuodama dažnai klausdavau Lino patarimų – jie man būdavo gal net svarbesni nei kai kurių dėstytojų. Studijų metais mudu pradėjome dirbti kartu.
Kinas mus dar labiau suartino. Mūsų vertybės ir požiūris į gyvenimą yra panašūs, todėl gal mums lemta kurti kartu. Galime net be žodžių susikalbėti. Iš vyro žvilgsnio suprantu, kada man jau laikas filmuoti.
– Kuriam iš jūsų tenka labiau stengtis bandant įtikinti herojus atsiskleisti prieš kamerą?
– Tokia misija tenka režisieriui. Man tik reikia užfiksuoti susidariusią palankią situaciją, taip pat sukurti harmoningą ryšį su herojumi, kad šis gyventų įprastai.
Pavyzdžiui, „Šaltas ausis“ filmavome labai ilgai. Pagrindinis herojus – tėvas – ilgai mūsų prisibijojo. Iš pradžių jis manė, kad esame kažkokie valdininkai ir atvažiavome tikrinti jo ūkio. Nelengva kurti filmą apie socialiai pažeidžiamus žmones.
Tėvui padėjome pasidaryti pasą. Rūpinomės, kad vyro troboje būtų įvesta elektra, tačiau jam pasirodė, kad tai brangiai kainuos, todėl nutarė apsieiti su generatoriumi.
Nebyliui sūnui, su kuriuo bendravome rašteliais, padėjome nuvykti į Šalčininkus ir nusipirkti televizorių.
– Neretai fotografuojami arba filmuojami žmonės nori atrodyti gražesni, nei yra iš tikrųjų. Retas kuris trokšta rodyti savo apšiurusius namus.
– Filmo herojai ilgai neįsileido į trobą, sakė, kad ten negražu ir nėra ko filmuoti, bet vieną dieną pasikvietė mus prie stalo, pavaišino arbata.
Pasakiau, kad mėlyna aptrupėjusi siena labai graži, ir paprašiau leisti ją nufilmuoti. Vyresnis vyras nustebo: „Baikit, čia reikia remonto.“ O sūnus rusiškai parašė: „Na, jei norite žinoti visą tiesą, tada filmuokite viską iš mūsų gyvenimo.“
Sukūrę filmą ryšių su herojais nenutraukėme, nuvežėme ezoterinės literatūros rusų kalba. Pasakojome, kaip montavome filmą, bet susidarė įspūdis, kad galutinis rezultatas jiems nerūpi. Jiems svarbiau išlaikyti sunkiai užmegztą ryšį su žmonėmis, kurie tam tikru metu tapo jų gyvenimo dalimi.
– Kaip suderinate operatorės darbą su motinyste?
– Gimus pirmagimei Bernadetai sutikau toliau filmuoti Vytauto V.Landsbergio „Trispalvį“. Dukrytei buvo du mėnesiai, kai išvažiavome filmuoti vieno partizano. Vaiką vežėmės kartu, šalia buvo vyras.
Buvome susitarę, kad kol filmuosiu, vyras prižiūrės mažylę, tačiau kaip tyčia vienas iš herojų visiškai neskubėjo pasakoti savo istorijos.
Praslinko trys, keturios valandos. Pasisukau į langą ir išvydau, kaip Linas įsitempęs stumdo vežimėlį su verkiančia dukryte.
Pamenu, svarsčiau: ką dabar daryti – nutraukti darbą ir eiti maitinti vaiko ar toliau filmuoti? Juk turiu būti profesionalė. Ačiū Dievui, baigėsi kameros baterija. Sustabdžius filmavimo darbus kaip akis išdegusi nulėkiau pas vaiką.
Kol dukrytės mažos, mane visada lydi dvejopas jausmas – noras būti gera mama ir noras užsiimti mėgstama veikla. Džiaugiuosi, kad vyro ir artimųjų požiūris palankus, visi surėmę pečius labai padeda.
Penkiametė Bernadeta jau lanko darželį, jaunėlė Aniceta irgi ūgtelėjusi – vienų metų ir mėnesio. Antrą vaiką lengviau ir drąsiau auginti.
Man pavyko suderinti motinystę ir operatorės darbą – su kiekvienu vaiku gimė po filmą. Pažįstami juokauja: „Vaikų turėsite tiek, kiek per gyvenimą sukursite filmų?“
Bernadetai skirtas „Dzūkijos Jautis“ – mano magistro darbas. Linas tada buvo ne tik filmo režisierius, bet ir mano asistentas – padėjo nešioti aparatūrą ir taip per 11 pamainų nufilmavome juostą.
Aniceta į šį pasaulį pasibeldė montuojant „Šaltas ausis“.
– Ar operatoriui būna nekūrybingų dienų?
– Kartais operatoriui tenka ieškoti kompromisų ir save skriausti. Jeigu esi geras kino operatorius, neturi ieškoti gražesnio apšvietimo ar įdomesnio rakurso. Jei nori užčiuopti svarbią situaciją, turi ne tik matyti, bet ir girdėti. Reikia jautriai reaguoti į herojaus elgesio pokyčius.
Kartais net pamirštu, kad turiu gražiai nufilmuoti. Pirmiausia galvoju, ar mano kuriami vaizdai padės atskleisti istoriją.
Dokumentinis filmas nėra geras, jeigu gražūs atvirukiniai kadrai neturi turinio. Manau, svarbiausia yra turinys, o forma – antraeilis dalykas.
Jei nori nufilmuoti gerą dokumentinį filmą, privalai būti nuolat plačiai atmerktomis akimis, nes nežinai, kada atsivers ypatinga scena. Dokumentika žavi tuo, kad joje pilna nežinomybės, o dublis – tik vienas.
– Ar namuose turite daug šeimos fotografijų, nufilmuotų kadrų?
– Stengiuosi kuo daugiau filmuoti, fotografuoti – noriu įamžinti augančius savo vaikus.
Aš turiu tik kelias vaikystės nuotraukas. Kita vertus, ir dabar negaliu pasigirti savo nuotraukų gausa. Ir vyras nelabai mėgsta fotografuotis. Stebėti ir fiksuoti kitus yra žymiau įdomiau.
Prizų lietus
* Pernai tarptautiniame moterų filmų festivalyje „Šeršėliafam“ K.Sereikaitė buvo paskelbta Metų kino moterimi.
* Už filmą „Šaltos ausys“ 56-ajame Krokuvos kino festivalyje K.Sereikaitė pelnė „HBO Polska“ prizą – už geriausią operatoriaus darbą.
* Įveikusi didžiulę atranką (pateikta 3322 paraiškos) juosta „Šaltos ausys“ dalyvavo festivalio konkursinėje programoje kartu su kitais 18 filmų iš viso pasaulio.
* 2013 metais už „Dzūkijos Jautį“ K.Sereikaitė pelnė Jekaterinburgo tarptautinio dokumentinių filmų festivalio „Rossia“ pagrindinį prizą. Tais pat metais už filmą „Liza, namo!“ (rež. O.Buraja) operatorė buvo nominuota Sidabrinei gervei.
* 2014-aisiais K.Sereikaitė buvo nominuota „Ąžuolo“ apdovanojimui už filmą „Pietūs Lipovkėje“ ir pelnė diplomą „Už įtaigų kameros darbą ir jautrumą perteikiant daugeliui nematomas kasdienes situacijas“.
* Yra surengusi personalines fotografijų parodas Lietuvoje, Kopenhagoje, Paryžiuje, taip pat dalyvavo tarptautinėse parodose Prancūzijoje, Meksikoje ir JAV.
