Kai 1977-aisiais buvo rengiamasi fantastinio nuotykių filmo „Žvaigždžių karai“ premjerai, jo režisierius George’as Lucasas (73 m.) išėjo atostogų ir išvyko į Havajus, kad netektų kęsti kolegų ir kritikų patyčių.
„Blogiausias visų laikų filmas“, – spaudoje rėžė režisierius Brianas de Palma.
Kai 1997-aisiais ekranuose pasirodė Jameso Camerono (62 m.) „Titanikas“, apie kiną rašantys apžvalgininkai taip pat ėmė varžytis, kuris negailestingiau sumals jį į miltus.
Septyniais „Oskarais“ apdovanoti „Žvaigždžių karai“ jau tapo legenda, tačiau prieš 40 metų iš juos kurti sumaniusio G.Lucaso visi tik šaipėsi.
Režisieriaus idėją atmetė visos kino studijos, tarp jų – „Universal“, „United Artists“ ir „Disney“.
Tik G.Lucaso kolega Stevenas Spielbergas buvo įsitikinęs, kad „Žvaigždžių karai“ susižers milžinišką pelną.
Rizikos nepabūgo „20th Century Fox“ – skyrė filmui 11 mln. JAV dolerių. Akivaizdu, kad nesuklydo.
Iki šiol „Žvaigždžių karai“ uždirbo daugiau nei 2 mlrd. dolerių ir užsitikrino vietą geriausių pasaulio filmų sąraše.
Beje, filmo premjeros dienos į Havajus G.Lucasas pasikvietė ir S.Spielbergą. Būtent ten bičiuliams šovė mintis sukurti kitą kino nuotykį.
Jo herojumi tapo plačiabrylę skrybėlę užsimaukšlinęs ir botagu mojuojantis archeologas Indiana Džounsas.
Dabar jau kultiniai „Žvaigždžių karai“ buvo įvertinti 7 „Oskarais“ ir tapo pirmu mokslinės fantastikos kūriniu, pelniusiu geriausio filmo nominaciją.
Hano Solo personažą G.Lucasas nusikopijavo – tai kitas jo bičiulis režisierius Francis Fordas Coppola.
Šio vaidmens per aktorių atranką siekė ir Sylvesteris Stallone, bet jis atiteko Harrisonui Fordui.
G.Lucasas sutiko su mažesniu nei įprastai honoraru, bet išsiderėjo, kad jo sąskaitą papildys 40 proc. pajamų, gautų iš filmo rinkodaros. Toks susitarimas jį pavertė milijardieriumi.
„Žvaigždžių karai“ ypač išgarsino 221 cm ūgio britą slaugytoją Peterį Mayhew, įkūnijusį Čiubaką, ir 111 cm ūgio jo tautietį aktorių Kenny Bakerį, kuris sukūrė R2-D2 personažą.
net tie, kurie nematė Džeko (Leonardo DiCaprio) ir Rouz (Kate Winslet) meilės istorijos pasmerktame laineryje, žino apie dar neviršytą „Titaniko“ 11 „Oskarų“ rekordą ir pasaulyje uždirbtą 2,1 mlrd. dolerių sumą, kuri 12 metų užtikrino šiai juostai pirmą vietą pelningiausių pasaulio filmų sąraše.
Apdovanojimus ir pinigus papildo juostos kultūrinis svoris: oficialius ir neoficialius filmų sąrašus iš interneto renkančios ir duomenis apdorojančios svetainės „iCheckMovies“ duomenimis, „Titanikas“ įsitvirtinęs daugiau kaip 20 geriausių pasaulio filmų sąrašų.
Įdomu tai, kad po premjeros 1997-aisiais nuomonių būta įvairių: kai kam „Titanikas“ pasirodė per ilgas, kai kas abejojo dėl tikroviškumo, o kai kas pavadino jį brangia ištempta nuobodybe. Kritikų vertinimu, Džeko ir Rouz meilės linija tiek scenarijuje, tiek ekrane pateikta paviršutiniškai.
„Šis filmas turėjo išversti mus iš koto. Tačiau žiūrint jį ramybės vis nedavė nuodėminga mintis: „Nagi, greičiau tu skęsk!“ – rašė „The Washington Post“ kino apžvalgininkas Dessonas Howe.
Recenzijas, pasirodžiusias po pirmųjų „Titaniko“ seansų, galima palyginti su dabartinėmis, pavyzdžiui, „Transformerių“ apžvalgomis.
Kiekvienas recenzentas savo rašinį pradėdavo nuo filmo biudžeto, palydėdamas 200 mln. dolerių sumą žodžiais „astronominis“, „įspūdingas“, „pritrenkiamas“.
Toliau būdavo rašoma, kad pavaizduoti lainerio katastrofą Atlanto viduryje J.Cameronui pavyko, o štai atskleisti emocijų ir herojų meilės – ne. Taigi jaunųjų žiūrovių išlietos cisternos ašarų kritikų nepaveikė – jie siūlė režisieriui grįžti prie šmaikščių frazių Arnodui Schwarzeneggeriui kūrimo, t. y. prie „Terminatoriaus“.
„Emocijų arba nėra, arba jos rodomos nevykusiai. Tragedija, pražudžiusi 1500 žmonių, nei daro įspūdį, nei sukelia užuojautą“, – tvirtino „San Francisco Chronicle“ kino apžvalgininkas Mickas LaSalle’is.
Kai kurie kritikai priekaištavo dėl autentiškumo stygiaus. Nors J.Cameronas surengė ekspediciją į laivo žūties vietą – kadrai iš jos rodomi filmo pradžioje, nors jis itin priekabiai žiūrėjo į kostiumus, baldus, indus ir dėl to ginčijosi su filmavimo komanda, kai kuriems recenzentams filmas pasirodė nelabai tikroviškas.
„Užmirškite vaikus ir moteris, o kaip dėl tiesos ir tikroviškumo?“ – klausė kritikas Edas Winfieldas.
Iš tikrųjų „Titanike“ yra vienintelis neatitikimas. Astrofizikas Neilas de Grasse’as Tysonas keletą kartų siuntė J.Cameronui išsamius laiškus, kuriuose aiškino, kad žvaigždėtas dangus katastrofos vietoje netikroviškas.
Mokslininkas pridėjo savo tyrimus, kaip 1912 metų naktį iš balandžio 14-osios į 15-ąją atrodė dangus nelaimės vietoje.
J.Cameronas, garsėjantis pedantišku dėmesiu menkiausioms detalėms, privertė specialiųjų efektų kompaniją perpaišyti finalinių scenų dangų prieš filmo premjerą 3D formatu – ji buvo skirta laivo katastrofos šimtmečiui 2012 metais.
Net keli kritikai atkreipė dėmesį į tai, kad 195 minučių „Titanikas“ toks pat nerangus kaip ir laivas, kuriam jis skirtas.
„Ties dviejų valandų žyme, kai dauguma filmų paprastai baigiasi, šis begemotas tik pradeda atgauti sąmonę“, – rašė „Los Angeles Times“ kino kritikas Kennethas Turanas.
Konstatuodami nesėkmę kritikai nevengė pašmaikštavimų jūros tema. Beveik kiekviename neigiamame straipsnyje „Titanikas“ buvo vadinamas katastrofa, J.Cameronas siunčiamas šerti žuvų, o filmo peržiūra lyginama su maudynėmis lediniame vandenyje arba tvirtinama, kad ši juosta – „filmas dugne“, „nesurado savo farvaterio“, „užplaukė ant seklumos“.
Visus paikus pokštus didžiausios istorijoje keleivinio laivo katastrofos tema originalumu pranoko žurnalas „Salon“ – „Titaniko“ apžvalga šiame leidinyje pavadinta „Bul bul bul“.
Visa tai rašė ne kinotyros studentai ar šiaip kino mėgėjai, o patyrę, protingi ir gerbiami žmonės.
Puikiai žinoma, kas buvo vėliau: milijardai dolerių, apdovanojimai, pagyros – „Titanikas“ plaukė šluodamas visus piktavalius. Dabar tai vienas pagrindinių kandidatų į JAV nacionalinio filmų registro kolekciją.
Eikite į kiną. Žiūrėkite filmus. Turėkite savo nuomonę. Aptarinėkite, dalykitės mintimis, ginkite filmus, kurie patinka tik jums, ir peikite tuos, kurie patinka daugumai. Ir žinokite, kad net profesionalai kartais nepamato šedevro, plaukiančio pro pat nosį.
Parengė Milda Augulytė ir Ona Kacėnaitė
