Birželio 13-ąją Lietuvos kino kūrėjai rinksis į šventę, rengiamą jau dešimtus metus. Vilniaus Kongresų rūmuose bus išdalytos Sidabrinės gervės – Lietuvos kino akademijos ir Lietuvos kino centro rengiamos šventės prizai, kurių laimėtojus rinko komisija, o balsavimas dėl publikos simpatijų prizo vyko naujienų portale lrytas.lt.
Proga įvertinti per metus sukurtų įvairių žanrų filmų derlių – kasmet sukelianti daug diskusijų. Jų šįmet bus sunku išvengti ir ceremonijos vedėjui – pirmą sykį šis vaidmuo teko populiariam TV laidų veidui Andriui Rožickui.
Ceremonija, kurią antradienį 18.30 val. tiesiogiai transliuos LRT, jam bus visiškai nauja patirtis. Dar ir dėl to, kad Andrius jos niekada nėra matęs.
„Ne, ankstesniais metais nežiūrėjau. Nemačiau ir nė vieno ceremonijos įrašo. Įsivaizduočiau, kad buvo taikomasi į tokius nedidelės šalies „Oskarus“. Turbūt buvo pompastika, raudoni kilimai ir daug kalbų, kokius gerus filmus kuriame.
Užtat dabar žiūriu visus nominuotus filmus. Su malonumu. Malonumas – kad galiu visus juos pamatyti. Ne dėl to, kad visi jie teiktų malonumą“, – kaip ir įprasta, su lengvu kandumu pasakojo Andrius.
Filmai – jo darbo dalis, ir ne vienus metus. Viena Andriaus veiklų – studijoje, kurioje jie įgarsinami, tačiau kiną jis vadina pirmiausia džiaugsmu, o ne darbu.
„Jei tas kinas geras, leidžiantis užsimiršti ir negalvoti, kiek žmonių prie jo dirbo, kaip keičiamos dekoracijos, daromas grimas, specialieji efektai.
Tada į kiną gali žvelgti kaip į pramogą, įvykį, išgyvenimą. Kas savaitę pasižiūriu keletą serialų ir porą vaidybinių filmų. Tai nėra daug.
Mano simpatijos serialams didėja. Jie jau pradėjo smarkiai lenkti kino teatruose rodomus filmus. Holivude dauguma scenaristų perėjo prie serialų, gal todėl jie taip gerėja.
Laukiu naujo „Sostų karų“ sezono, patiko serialas „Merginos“, dar – labai keistas serialas „Juodas veidrodis“.
Tų serialų žanrai įvairūs, bet man labiausiai patinka tie, kuriuose veiksmas plėtojamas ne pagal taisykles“, – savo favoritus vardijo A.Rožickas.
Apie lietuvišką kiną, nors ir ves jo kūrėjams pagerbti skirtą renginį, jis kalba kur kas atsargiau ir su mažiau entuziazmo.
Paklaustas, kurie per pastaruosius keletą metų Lietuvoje sukurti filmai labiausiai patiko, Andrius negalėjo paminėti nė vieno pavadinimo. Ir ne todėl, kad būtų staiga užklupęs atminties užtemimas.
„Tokio filmo, kuris sukrėstų, sudomintų, tiesiog nebuvo. Kad Lietuvoje pasipylė filmai, tai nereiškia, kad tie filmai tapo panašūs į kiną. Mane erzina, kai žmonės sako – kaip lietuviškas, tai visai nieko.
Vertindamas vis tiek lygini su Holivudu, europiniu kinu. Turi būti sąžiningas. Kad vaidina tau asmeniškai pažįstami aktoriai, tai nereiškia, kad filmas dėl to tapo geresnis“, – svarstė Andrius.
Ko tuose filmuose jis pasigenda? Andriui atrodo, kad daugelyje jų vis dar yra daug nenatūralios, perspaustos vaidybos, o scenarijuose – duobių, lyg filmų kūrėjams pritrūktų medžiagos, bet norėtųsi ištempti savo darbus iki padorios trukmės.
„Mane stebina ir kai kurios detalės. Jei perukai – tai dažniausiai uždėti taip, kad matai, jog aktorius su peruku. Gal čia tokia lietuviška specifika, mada, nežinau.
Man tai šaukštas deguto, kuris gadina visą filmą.
Daug kas dabar kuria filmus. Pats tokių planų tikrai neturiu, bet jei sukurčiau filmą, turbūt jo nebrukčiau į kino teatrus. Dabar lietuvių režisieriai į juos dažnai neša interneto vaizdelius, ištemptus iki viso filmo. Tokia šių dienų mada, žiūrovai dažnai vedžiojami už nosies, norint uždirbti pinigų.
Tai lyg pridėti į beliašus šunienos ir bandyti parduoti sakant, jog labai skanu. Tikiuosi, kino kūrėjai pradės save labiau gerbti“, – rėžė A.Rožickas.
Šiek tiek pagalvojęs jis vis dėlto išskyrė porą filmų, kurie tarp šių metų kandidatų į Sidabrines gerves padarė gana gerą įspūdį.
Abu jie – dokumentiniai: Albinos Griniūtės „Ateljė „Rojaus drabužiai“ ir Audriaus Stonio „Moteris ir Ledynas“.
„Vienas – apie moterį, įstrigusią kalnuose, man tai keista, įdomu. O kitas – apie Suomijos salos gyventojus. Paprasta, lėta, bet gerai, nes nėra vaidybos.
Gal labiausiai nuo tos perspaustos vaidybos ir pavargau. Kai žiūriu dokumentiką, širdis pailsi, viskas ten tikra, niekas nieko nebando įrodyti, būti toks, koks nėra. Man tai patinka“, – kalbėjo A.Rožickas.
Kai prieš keletą metų vedė muzikos apdovanojimų ceremoniją M.A.M.A., jis nevengė laidyti juokelių apie pretendentus ir laimėtojus, tačiau šįkart iš anksto visų kortų neatskleidžia – kaip pats sakė, nenori gąsdinti tų, kurie į šią šventę ateis: „Manau, bus linksma ir jauku.“
Jaukumo jo televiziniuose darbuose praėjusį sezoną buvo per akis. Ir muzikiniame LRT šou „Auksinis balsas“, kurį vedė su aktoriumi Giedriumi Savicku, ir ištikimų žiūrovų ratą jau subūrusioje „LRT kultūros“ laidoje „Stambiu planu“, kurioje kalbina įdomius žmones.
Pastaroji laida, akivaizdu, Andriui itin artima, nors prieš dešimt metų apie tokią nė nebūtų susimąstęs.
„Gal man tiesiog atsibodo blizgesys, dideli ekranai, estrada. Norėjosi tiesiog pasikalbėti su žmonėmis – paprastai, asmeniškai, bet į tai įpinant televiziją.
Norėjosi parodyti, kad aplink – daugybė nuoširdžių, įdomių žmonių. Nereikia manyti, kad visi aplink su kaukėmis.
Ką labiausiai norėčiau pasikviesti į laidą? Turiu ilgą galimų pašnekovų sąrašą, bet labiausiai norėčiau atrasti pašnekovą, kuris niekam nežinomas, bet būtų labai įdomus. Kokį nors paprastą arbūzų pardavėją, kuris mąsto įdomiau nei filosofas, baigęs geriausią universitetą“, – juokėsi A.Rožickas.
Priversti pašnekovus atsiskleisti prieš kameras – ne toks jau paprastas iššūkis. Su kai kuriais, neslepia Andrius, taip ir nepavyko to padaryti.
„Bet aš jų ir nespaudžiu. Nėra tokio tikslo – trūks plyš įlįsti į žmogaus smegenis.
Būna, kad ir pačiam neramu. Kai kalbinau režisierių Eimuntą Nekrošių, prieš tą laidą nuogąstavau, kad nebūčiau prislėgtas autoriteto ir nepradėčiau pataikauti pamatęs didįjį meistrą. Mes puikiai pasikalbėjome. Dažnai legendų apie talentingus žmones patys prisikuriame galvoje“, – pasakojo A.Rožickas.
Jo duetą su G.Savicku, kuris iš pradžių atrodė kiek neįprasta idėja, TV žiūrovai pamėgo – tiesa, kol kas neaišku, kada jį vėl bus galima pamatyti.
„Sidabrinių gervių teikimo ceremoniją vesiu vienas. Nežinau, kodėl. Tikriausiai prispaudė biudžetas ir nepakako pinigų antram vedėjui.
O jei rimtai, buvo mintis vesti kartu su Giedriumi, bet juk jam, mažučiui, nuolat visokie spektakliai, gastrolės.
Tarp mūsų viskas gerai, mes negyvename kartu, bet ir nesispjaudome ugnimi.
Sakykime taip: dabar per anksti kalbėti apie naują televizijos sezoną, bet aš turiu vilčių, kad kartu mes dar vesime laidas“, – mįslingai nusišypsojo A.Rožickas.
Laukia prizų lietus
* Apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“, kurie rengiami dešimtą kartą, kino kūrėjai varžysis 17 kategorijų.
* Daugiausia Sidabrinės gervės statulėlių – 11 pretenduoja gauti režisieriaus Andriaus Blaževičiaus filmas „Šventasis“, pasakojantis apie ekonomikos krizės metais darbo netekusį provincijos miestelio gyventoją.
* Donato Ulvydo „Emilija iš Laisvės alėjos“ ir Linos Lužytės „Amžinai kartu“ nominuoti devyniose kategorijose.
* Kristijono Vildžiūno „Senekos diena“ į apdovanojimus pretenduoja šešiose kategorijose.
