Lietuvos muzikos ir teatro akademijos teatro režisūros magistrantas M.Jančiauskas ir V.Paradis susipažino atšiaurią žiemą Ukrainoje, Šarūno Barto juostos „Šerkšnas“ filmavimo aikštelėje, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
„Aš įsidėmėjau tarpą tarp jos dantų. Aš irgi tokį turiu“, – paklaustas, kokį pirmą įspūdį padarė prancūzų aktorė, nusijuokė vaikinas.
Filmo, kuriame pirmakursis M.Jančiauskas atliko pagrindinį vaidmenį, pasaulinė premjera įvyko praėjusį antradienį Kanų kino festivalyje. Juosta buvo pristatyta festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“.
„Specialiai nesiruošiau ceremonijai. Negalvojau apie puošnius apdarus. Labiausiai norėjau pamatyti filmą ir tikėjausi nenusivilti savo vaidyba“, – kalbėjo Mantas.
„Šerkšne“ pasakojama apie jauną lietuvį Roką, kuris gabena humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į karo apimtą Ukrainą ir atsiduria prie fronto linijos Donecke. Kartu su dviem karo žurnalistais jis patenka į tikrą pragarą.
Šie trys žmonės priversti užmegzti itin tvirtą ryšį. Jų nuomonės skiriasi visais klausimais, išskyrus vieną: jie nori būti ten, kur yra, tik kiekvienas dėl savų priežasčių.
Filme vaidina ir garsus lenkų aktorius Andrzejus Chyra (52 m.), įsiamžinęs režisieriaus Andrzejaus Wajdos „Katynėje“, pasakojančioje apie sovietų vykdytas masines Lenkijos karininkų žudynes.
Mantas juokavo, kad aktoriumi tapo netyčia. Prieš keletą metų jis dalyvavo atrankoje į Š.Barto filmą „Dovydo akmuo“.
Tos juostos režisierius dar nebaigė, bet sumanęs kurti naują filmą prisiminė kino bandymuose sužibėjusį M.Jančiauską ir nedvejodamas jam skyrė pagrindinį vaidmenį.
Mantui „Šerkšne“ teko kalbėti lietuviškai, rusiškai ir angliškai.
„Rusiškai kalbu visiškai laisvai. Mano anglų kalba šiek tiek šlubuoja, bet vaidinant nereikėjo sakyti sudėtingų frazių“, – sakė M.Jančiauskas.
Kino debiutantas prisiminė, kad ir V.Paradis, ir A.Chyra išsiskyrė profesionalumu bei draugiškumu.
„A.Chyra turėjo daugiau filmavimosi pamainų nei V.Paradis, – pasakojo M.Jančiauskas. – Buvo įdomu susipažinti su puikiai savo darbą išmanančiais profesionalais.
Praėjusį spalį Vilniuje mačiau Andrzejų spektaklyje „Varšuvos kabaretas“, kai lenkų trupė dalyvavo festivalyje „Sirenos“. Jis labai profesionalus, be jokios baimės dalijasi emocijomis ir mintimis. Andrzejus yra spontaniškas. Kartais jam netgi nereikėdavo žinoti, kas vyksta aikštelėje, – akimirksniu įsijausdavo ir įsitraukdavo į veiksmą.
Vanessa – techniškesnė. Jai svarbu žinoti, kas vyksta aikštelėje. Kartą su ja vaidinome visą dieną. Mūsų herojų dialogas vyko viešbučio kambaryje.
Kalbėjomės apie gyvenimą, meilę, karą, mirtį. Vaidinome be jokių repeticijų. Buvo įdomu. Vanessa – labai įkvepianti aktorė.“
Susižavėjęs V.Paradis ir A.Chyros darbu studentas pasvajojo: „Kai tapsiu režisieriumi, norėčiau pastatyti spektaklį, kuriame vaidintų šie aktoriai.“
M.Jančiauskas prisiminė, kad garsūs aktoriai nesistengė pelnyti kokių nors privilegijų – visi gyveno vienodomis sąlygomis, valgė tą patį maistą.
„Nemanau, kad pasaulinio lygio aktorius turi būti susireikšminęs. Mūsų komandą sudarė paprasti, šaunūs žmonės“, – kalbėjo Mantas, kuris su V.Paradis ir A.Chyra bendravo angliškai.
Šie aktoriai su pertraukomis filmavosi porą savaičių.
Juosta Ukrainoje buvo nufilmuota per tris mėnesius. Kūrybinę grupę sudarė lietuviai, lenkai, ukrainiečiai ir prancūzai.
„Filmavimo aikštelėje teko daug improvizuoti, – prisiminė pagrindinio vaidmens atlikėjas. – Neretai tekstas gimdavo čia pat. Iš pradžių man koją kišo galvojimas, kaip atrodau iš šalies ir kaip turėčiau atrodyti. Praėjo koks mėnuo, kol susigyvenau su vaidmeniu.“
Ukrainietiška žiema Manto per daug neišgąsdino. Itin speiguotomis dienomis kūrybinė grupė po drabužiais ir į batus susikišdavo specialius šildomuosius dėklus.
Kai kada darbas buvo itin įtemptas. Mantas prisiminė, kad keletą kartų filmavimas vyko ištisą parą.
„Žmonės dirbo atsidavę. Š.Bartas yra labai reiklus ir preciziškas kūrėjas, – pasakojo Mantas. – Jis išmokė mane nebijoti nežinojimo, nes nežinojimas kartais duoda teisingus atsakymus.
Š.Bartas suteikė didelę laisvę aktoriams, bet tuo pat metu aikštelėje buvo didelis susiklausymas tarp aktorių, režisieriaus ir techninio personalo. Visi žinojo, ką kada turi daryti.“
M.Jančiauskui ir kitiems aktoriams teko iš arti pajusti karo baisumus.
Filmavimo darbai vyko ir Donecko apskrityje, Marjinkos miestelyje, kuris buvo tris kartus užimtas separatistų ir tiek pat sykių atkovotas ukrainiečių karių.
„Užtruko, kol gavome leidimus ten vykti. Sudėtinga patekti į karo zoną. Mus lydėjo ir saugojo ukrainiečių kariai, – prisiminė vaikinas. – Ten gyvena žmonės, bet yra nesaugu, nes atsitraukdami separatistai palieka daug minų. Būdami šalia fronto linijos girdėjome šaudant.
Žmonės ten gyvena vargingai, karas juos išsekino. Šiuo metu rimtų atakų nėra, bet kovotojai užėmę pozicijas ir šaudo vieni į kitus. Žūsta daug žmonių.
Kai lankėmės Marjinkos miestelyje, sužinojome, kad naktį namie miegančiam žmogui buvo peršauta koja – kulka įlėkė pro langą.
Miestelis apgriautas, apšaudytas, bet žmonės gyvena, nes neturi kur bėgti. Jei naktį prasideda karo veiksmai, jie sulenda į rūsius.“
Per tuos kelis mėnesius lietuvis Ukrainoje susirado daug draugų. Jam įsiminė vietos gyventojų karštas temperamentas ir susitelkimas: „Jei ukrainietis tampa draugu, ryšys tarp jūsų bus tikrai artimas.
Tarp kareivių tas ryšys dar stipresnis, nes visi žino, kad bet kurią akimirką gali prarasti vienas kitą.“
Radęs laisvą minutę tarp filmavimų Mantas skaitydavo knygas arba eidavo pasivaikščioti.
Ukrainoje M.Jančiauską aplankė mergina ir draugai. Visi kartu Kijeve sutiko Naujuosius metus.
„Esu įpratęs Naujuosius metus sutikti ant kalno – iš aukštai patinka grožėtis fejerverkų nutviekstu miestu, – pasakojo vaikinas. – Kijeve prieš vidurnaktį taip pat užlipome ant kalno, tačiau į dangų pakilo vos keli fejerverkai.
Ten žmonės jų neleidžia, nes garsas primena kautynes.
Ir dabar, išgirdęs į šūvį panašų garsą, prisimenu, ką girdėjau būdamas šalia fronto linijos.
Kartais sapnuoju karą ir mirštančius žmones.“
