Simpatiška lietuvė svečiams demonstruoja puošnias garsių prekių ženklų sukneles, ne vieną porą Christiano Louboutino raudonpadžių aukštakulnių bei savo mėgstamiausią raudonos spalvos rankinę, kuri kainavo 8500 svarų sterlingų (apie 10 600 eurų).
Daug kas išorinį blizgesį pavadintų tuštybe, tačiau Vigantei iš Žemaitijos, kuri žiemą turėdavo prasikirsti ledą kibire, kad nusipraustų veidą, tai buvo svajonės išsipildymas.
V.Lisauskienę daugelis Londone palaiko ruse. Brangiais kailiniais pasipuošusi, ryškų makiažą mėgstanti moteris traukia praeivių žvilgsnius. Garsių dizainerių drabužiai sunkiai telpa į spintą, tačiau lietuvė yra įsitikinusi, kad moteris save turi mylėti.
„Aš žinau, kas yra skurdas, badas ir pašaipos. Visa tai patyriau Lietuvoje“, – laidoje „Nuo... Iki...“ kalbėjo Vigantė.
Kadaise apie brangius daiktus ji nė nesvajojo. Dažniausiai Vigantei tekdavo sukti galvą, ką įsidėti į lėkštę, ir atsakymas būdavo: „Šiuo metu nieko.“
Jos tėvas mirė anksti, o motina, renginių vedėja, mėgo linksmintis ir gyventi nevaržomai. Dukra motinai tik trukdė, todėl ši atsisakė ją auginti. Vigantę priglaudė ir nuo globos namų išgelbėjo močiutė. Vis dėlto ji negalėjo išgelbėti nuo bendraklasių patyčių. Piktavaliai šaipėsi, kad mergaitė neturi tėvų, o močiutė negali nupirkti madingų drabužių.
Kai Vigantei sukako 15 metų, atsirado motina ir pakvietė ją iš gimtųjų Telšių persikelti į Marijampolę. Paauglė tikėjosi, kad gyvenimas pasikeis, tačiau paaiškėjo, jog motinai taurelė mielesnė už ją.
Kelis mėnesius su motina pagyvenusi Vigantė išėjo iš namų, bet grįžti pas močiutę neleido išdidumas.
Vigantė, kaip netekusi tėvo, gaudavo 200 litų (apie 58 eurus) pašalpą ir 50 litų (apie 14 eurų) stipendiją. Dar apie 50 litų kas mėnesį siųsdavo močiutė.
„Aš iš tų pinigėlių turėjau susimokėti už elektrą ir už maistą. Savo biudžetą pati tvarkiau nuo 15 metų, – pasakojo moteris. – Kai išėjau iš mamos namų, padėjo svetima moteris – leido pagyventi apleistoje kaimo sodyboje be patogumų.
Ten buvo tik sienos ir kiauras stogas. Vandens reikėdavo atsinešti iš šulinio.
Apleistoje sodyboje ištvėriau ypač šaltą žiemą. Malkų nebuvo, todėl kūrenau viską, ką radau. Veidą prausdavausi kibire prakirtusi ledą.
Neturėjau pinigų autobuso bilietui, todėl į mokyklą pusvalandį eidavau pėsčiomis.“
Gyvendama sodyboje Vigantė neretai valgydavo tik tris kartus per savaitę – miltus maišydavo su vandeniu ir kepdavo keptuvėje.
Jokios socialinės tarnybos nepastebėjo, kad paauglė gyvena viena. Kai kartą Vigantė pabandė prašyti paramos, jai buvo pasakyta: „Gražiai atrodai, tau nereikia pagalbos.“
„Aš visada buvau pasitempusi. Vienkiemyje gyvenau iki 18-ojo gimtadienio be priežiūros ir artimųjų“, – kalbėjo šviesiaplaukė. Sulaukusi pilnametystės telšiškė pasiskolino 2500 litų ir išvyko į Didžiąją Britaniją. Niekuomet anksčiau užsienyje nesilankiusi ir anglų kalbos nemokanti mergina įsidarbino braškių ūkyje.
158 centimetrų ūgio Vigantei, sveriančiai 46 kilogramus, nuo ryto iki vakaro tekdavo tampyti sunkius komposto maišus. Nedideliame namelyje ant ratų įsikūrusi lietuvė darbą pradėdavo 6-ą valandą ryto.
„Dirbdavome 12 valandų per parą, o jeigu leisdavo, ir 14–15 valandų, kad tik kuo daugiau pinigų uždirbtume“, – pasakojo pašnekovė. Per pusę metų ji atidavė paskolą ir šiek tiek susitaupė. Kai braškių sezonas baigėsi, teko ieškotis kito darbo.
Tuo metu į Didžiąją Britaniją atvyko Vigantės širdies draugas, su kuriuo ji susipažino dar Lietuvoje.
Mylimasis pasiūlė iš provincijos persikelti į Londoną. Anglų kalbos nemokančiai imigrantei Didžiosios Britanijos sostinėje pavyko gauti tik nekvalifikuotą darbą.
„Drabužių fabrikuose tekdavo drabužius kabinti ant pakabų, skirstyti juos pagal dydį. Būdavo, kad mus įdarbinusi agentūra nesumokėdavo atlyginimo, – skundėsi Vigantė. – Buvome nelegalai, neturėjome kam pasiskųsti.
Keldavomės trečią valandą nakties, ketvirtą iš sutartos vietos mus autobusiukas veždavo į fabriką. Man būdavo baisu. Draugas mane palydėdavo, užsirašydavo automobilio numerius.“
Kol mergina nuo ryto iki vakaro dirbdavo fabrike, jos draugas pagalbiniu darbininku triūsdavo statybose.
Londone pora nuomojosi mažą kambarėlį. Jų name gyveno daugybė imigrantų.
Po dvejų metų darbo fabrikuose ir statybose Vigantė su mylimuoju nusprendė susituokti. Kuklias vestuves atšoko gimtuosiuose Telšiuose, auksiniams žiedams išleido paskutinius pinigus.
Netrukus lietuvės gyvenimas Londone ėmė gerėti. Jos vyrui buvo pasiūlytos darbų vykdytojo pareigos. „Aš galėjau sau leisti viską – nuo „Chanel“ rankinių iki kelionių į šiltuosius kraštus. Su vyru apkeliavome visą pasaulį“, – pasakojo moteris.
Kai Vigantės vyras įkūrė statybų įmonę, šeimos padėtis dar labiau pagerėjo. Gimus dukrai pora prabangiame Londono priemiestyje nusipirko namą su penkiais miegamaisiais ir dideliu sodu šalia. Jie galėjo pasisamdyti sodininką, bet Vigantė viską darė pati. Dirbti jai nereikėjo, galėjo visą laiką skirti namams ir dukrai.
„Esu senesnių pažiūrų ir manau, jog vyras turi rūpintis šeima, kad jai nieko netrūktų. Vyrui nereikėjo sukti galvos dėl buities smulkmenų, jis galėjo pasinerti į verslą“, – prisiminė emigrantė.
Vis dėlto Vigantės šeima subyrėjo. Moteris daug kartų vyrui atleisdavo paklydimus. Žinodama, kas yra badas ir skurdas, ji ilgai bijojo prarasti patogų gyvenimą.
Moteris iš namų išėjo su dukra ir lagaminu, kuriame buvo sudėtos prabangios suknelės, rankinės ir bateliai.
Skyrybų sutartyje numatyta, kad pirmus metus buvęs vyras Vigantę su dukterimi turi visiškai aprūpinti, tad namą, kuriame šiuo metu jos gyvena, parūpino jis. Iš kartu užgyvento turto moteris negavo nieko.
„Jis neįvertino mano indėlio į namus. Bandžiau tartis, kad turtą pasidalytume pusiau. Su juo pragyvenau 14 metų ir nesinorėjo išeiti plikai basai. Juk aš visą laiką buvau šalia, kai jam buvo blogai ar gerai“, – apgailestaudama kalbėjo V.Lisauskienė.
Šimtus svarų kainuojančius veido kremus moteris iškeitė į produktus už 5 ar 10 svarų, tačiau vis dar rengiasi prabangiais drabužiais, likusiais nuo turtingų santuokos laikų.
„Buvo dienų, kai verkiau, man trūko pinigų. Savo gyvenimo aprašymą siųsdavau į įvairias įstaigas, parduotuves. Atsakymo arba negaudavau, arba būdavo rašoma, kad manęs priimti negali, nes neturiu darbo patirties“, – pasakojo emigrantė.
Vigantė į Lietuvą negrįžo. Ji pasinaudojo asmenine patirtimi ir įkūrė klubą „Queen V“, vienijantį skyrybas ar įvairių nesėkmių patyrusias moteris. Lietuvės tikslas – visas jas išmokyti iš naujo pamilti save, padėti atsigauti.
„Moteris mokysiu pasipuošti, pasidaryti makiažą. Nenoriu, kad jos būtų užguitos ir tik dėl vyrų gyvenančios namų šeimininkės. Kiekviena moteris gali būti karalienė“, – džiaugėsi nauja veikla Vigantė.
Parengė Rūta Peršonytė
