Daugybės tarptautinių festivalių laureato K.Zanussio (77 m.) kūrybos kelyje buvo ir sunkių akimirkų: cenzorių kišimasis, pavydas, intrigos, ilgos pinigų paieškos.
„Ir vis dėlto man sekėsi, nesijaučiu prarastu žmogumi. Džiaugiuosi, kad tai, ką darau, nėra iliuzija, kad kai kas iš mano juostų pasisemia dvasinio peno“, – kalbėjo režisierius, neseniai Vilniuje pristatęs 1973 metais sukurtą filmą „Iliuminacija“.
Trimis pagrindiniais prizais tarptautiniame Lokarno (Šveicarija) kino festivalyje apdovanotas K.Zanussio filmas „Iliuminacija“ tyrinėja panirusio į save jauno fiziko gyvenimą ir pastangas suprasti savo vietą visatoje.
Vyras viliasi, kad mokslas padės rasti daugybę atsakymų, bet meilė, išdavystė, netektis ir susidūrimas su mirtimi atveria kur kas daugiau.
– Kaip vertinate „Iliuminaciją“ iš laiko perspektyvos?
– Senų savo filmų nežiūriu, nes tai nukreipia dėmesį, o reikia gyventi šia diena.
Žinoma, kai kurių juostų gyvenimas ilgas. „Iliuminacija“ keliauja po pasaulį ir žmonės neretai nė nenumano, kad filmui jau šitiek metų.
– Ar sovietmečiu dažnai jūsų filmai patekdavo po cenzoriaus pjūklu?
– Visada ką nors iškirpdavo, bet mes stengdavomės kurti taip, kad neperžengtume draudžiamos ribos.
Tiek mes, tiek cenzoriai žinodavome žaidimo taisykles.
Cenzoriams reikėdavo parodyti, kad dirba, o aš kartais net pats jiems pasakydavau, kurias vietas reikėtų iškirpti.
Buvo manoma, kad jei nieko neiškirpo, vadinasi, juosta nepakankamai drąsi. O jeigu iškirpo esmę – režisierius nuėjo per toli ir juosta sugadinta.
Filme „Iliuminacija“ buvo iškirptos 8 minutės. 1968 metais Lenkijoje vyko studentų streikai, nukreipti prieš antisemitizmą: jie palaikė iš aukštųjų mokyklų atleidžiamus žydų tautybės profesorius.
Mano filmo herojus nutarė dalyvauti streike. Žmona jį bandė atkalbėti: „Ir vėl prarasi darbą, juk žinai, kad viskas vis tiek pralaimėta.“
O jis atsakė: „Puikiai žinau, kad studentai nelaimės, bet vis tiek turiu eiti.“
Šis epizodas buvo iškirptas. Herojaus gyvenimą norėjau parodyti skirtingose erdvėse. Šiuo atveju vienos dalies trūksta.
– Jūsų herojai ieško gyvenimo prasmės. Ar jūs ją radote?
– Vakare galime jaustis radę gyvenimo prasmę, o iš ryto vėl tenka pradėti jos ieškoti. Nėra taip, kad žmogus prasmę randa visam laikui.
– Į kino pasaulį ėjote aplinkkeliais. Pirmiau Varšuvos universitete baigėte fiziką, vėliau Jogailos universitete – filosofiją. Ar nepasiilgstate šių profesijų?
– Jeigu kalbame apie fiziką, buvo aišku, kad nesu tiek stipriai apdovanotas, jog galėčiau pretenduoti į Nobelio premiją. Žemiau atsidurti nenorėjau. (Juokiasi.) Iki šiol skaitau filosofinius veikalus, mano esė atsispindi gyvenimo filosofija.
– Kas yra jūsų gyvenimo variklis: darbas, šeima, Dievas?
– Viskas svarbu. Vedžiau kartą ir visam gyvenimui. Žmogus, gyvenantis su viena moterimi, kino pasaulyje retenybė.
Didelė laimė, kad radau žmoną, kuri sugebėjo ištverti gyvenimą su artistu. Tai labai sunku.
– Esate minėjęs, kad feminizmas jums nepatinka. Kokia yra jūsų žmona?
– Feminizmas, mano galva, kaip cholesterolis – būna gerasis ir blogasis. Pastarasis verčia moteris gyventi ir elgtis taip, tarsi jos būtų vyrai.
Gerasis feminizmas gina moterų teises ir įkvepia gyventi moteriškai.
Mano žmona Elzbieta – menininkė. Ji – laisvas, kūrybingas žmogus, išties stipri asmenybė.
Elzbieta automobilį vairuoja geriau už mane. Šiandien paskambinau, sakė važiuojanti į kaimą.
Dabar jaudinuosi, kad ko nenutiktų, nes tą atstumą, kurį nuvažiuoju per dvi valandas, ji įveikia per pusantros.
Taip pat mano žmona yra puiki namų židinio kurstytoja. Mes turime didelį namą Varšuvos pakraštyje su sodu, kuris atviras visiems.
Pas mus važiuoja netgi ekskursijos. Ir visą krūvį mano žmona sugeba užsikrauti ant savo pečių. Ir dar – aš vis labiau storėju, nes Elzbieta labai gera virėja.
– Žinau, kad namuose laikote daug gyvūnų.
– Turime 10 šunų. Iš pradžių turėjome tris, bet vėliau į namus pateko keli beglobiai. Turime kačių, kartais ir arklių. Žodžiu, mūsų namai panašūs į zoologijos sodą.
– Ar jaučiate nostalgiją jaunystei?
– Jaunystei nejaučiu jokios nostalgijos. Jaunimui sakau, kad neliūdėtų dėl bėgančių metų, nes blogiau nei jaunystėje jau nebus.
Tai senoliai sugalvojo tokią nesąmonę, kad jaunystė yra didžiulis gėris. Netiesa.
Tai laikas, kai jaučiame didžiulį nepasitikėjimą, apie save nieko nežinome ir nesuprantame gyvenimo tiesų – kas tikra, o kas beprasmiška, kas rimta, o kas banalu. Ir kovoti su savo demonais yra siaubinga. Jautiesi taip, tarsi turėtum dvi kaires kojas, dvi kaires rankas.
Toks nepasitikėjimas savimi yra košmariškas. Žinoma, norėčiau turėti tiek jėgų kaip jaunystėje, bet nieko daugiau.
– Ar yra dalykų, dėl kurių gailitės?
– Gailiuosi, kad neturiu vaikų. Vėlai vedžiau ir mes vaikų jau negalėjome turėti. Mano žmona turi septynis brolius ir dvi seseris, o šie – daug vaikų ir anūkų.
Kadangi gyvename netoliese, dažnai susiburiame.
– Kokią reikšmę jūsų gyvenime turi šiuolaikinės technologijos?
– Jokios. Žinoma, tai turi reikšmę visuomenei ir aš dėl jos džiaugiuosi.
Pats tomis priemonėmis praktiškai nesinaudoju. Turiu primityvų mobilųjį telefoną, bet jis beveik visada išjungtas. Tik du žmonės žino mano telefono numerį ir gali man paskambinti – žmona ir sekretorė.
Nekreipdamas dėmesio į savo amžių turiu galimybę dalyvauti įvairiose gyvenimo srityse, bendrauju ne tik su menininkais, bet ir su mokslo žmonėmis, diplomatais, dvasininkais.
Be to, dėstau studentams režisūrą ir politologiją. Jeigu visi šie žmonės man skambintų, išeičiau iš proto.
– Ar savo filmams rašote scenarijus dėl to, kad esate linkęs užsikrauti visą kūrybinę naštą?
– Taip man geriausiai pavyksta išreikšti tai, ką jaučiu. Kai kada rašau scenarijus kitiems. Dabar tam nelabai lieka laiko.
Daugiau kaip keturiasdešimt filmų pastačiau pagal savo parašytus scenarijus.
Du ar tris kartus stačiau filmus pagal kitų autorių scenarijus. Vieną pastačiau pagal popiežiaus Jono Pauliaus II pjesę teatrui.
Man pasirodė, kad pjesė vertinga, nors autorius buvo pradedantis dramaturgas – jam buvo 25 metai.
Taip pat pastačiau filmą pagal šveicarų rašytojo Maxo Frischo romaną. M.Frischas buvo sudėtingo charakterio žmogus, niekam neleisdavo pagal savo romanus kurti filmų. Man pirmam pavyko tuo metu 80-metį rašytoją įkalbėti.
Be to, įtikinau sukurti epizodinį vaidmenį, kad būtų įrodymas, jog jis leido ekranizuoti savo kūrinį.
– Kas jums yra laimė?
– Kadaise JAV vedžiau Andrejaus Tarkovskio vakarą. Vienas žmogus jo paklausė, ką daryti, kad taptų laimingas. A.Tarkovskis supyko, pasakė, kad tai kvailas klausimas, o aš ėmiau jį raminti: „Andrejau, paaiškink jam arba bent man, kodėl jis kvailas.“
A.Tarkovskis atsakė: „Reikia suprasti, dėl ko esi pašauktas, ir daryti tai. Tuo metu, kai tai darai, būsi laimingas arba ne.“
Tad aš pakartosiu, ką sakė A.Tarkovskis. Svarbiausia ne tai, ar laimė aplankys, ar ne. Svarbu neprarasti gyvenimo prasmės.
Laimės sąvoka labai filosofinė. Vieną dieną esu patenkintas, o kitą – ne, bet reikia ir šios būsenos.
– Gerai pažinojote Andrzejų Wajdą, kuris mirė pernai rudenį. Jis jums buvo labiau draugas, konkurentas ar mokytojas?
– Jis buvo už mane vyresnis 14 metų. Kitą tokį talentingą režisierių sunku rasti. Mes ir pasiginčydavome, tam tikra prasme buvome konkurentai.
Juokingiausia, kad man labiausiai patiko tos A.Wajdos juostos, kurių jis pats labiausiai nemėgo.
Žinoma, dievinu jo „Pažadėtąją žemę“. Tai tiesiog šedevras.
– Ar jūs kaip režisierius esate prisirišęs prie aktorių, kurie keliauja iš vieno filmo į kitą?
– A.Wajda buvo vampyras, norintis išsiurbti kraują iš skirtingų žmonių, o aš ištikimas vienai kraujo grupei – su kai kuriais aktoriais dirbu dešimtis metų.
– Ar greitai atsisveikinate su baigtu filmu ir imatės naujo?
– Jeigu galiu iškart imtis kitos juostos, tai noriai darau. Pastaruoju metu mane buvo užpuolę sunkumai, ilgai negalėjau gauti finansavimo.
Tikrai netiesa, kad jei žmogus žinomas, jam atsidaro visos durys. Pavyzdžiui, italas Federico Fellini prieš gyvenimo pabaigą negalėjo gauti lėšų nė vienam filmui.
Dėl šios priežasties japonų režisierius Akira Kurosawa būdamas karjeros viršūnėje net bandė nusižudyti. Jį išgelbėjo amerikiečiai, Francis Fordas Coppola jį palaikė. Ironiška, bet menininkas niekada negali jaustis saugus.
