Kartą I.Pivoriūnienei paskambino moteris ir paprašė laidoje padėkoti gydytojui, kuris labai stengėsi išgelbėti mirštančią jos dukrą, tačiau pastangos buvo bevaisės.
„Kai mano dukrytė mirė, mes su hematologu Aleksandru Savinu apsikabinome ir valandą verkėme“, – pasakojo susigraudinusi moteris.
„Iš pradžių pamaniau, kad negerai išgirdau, – pokalbį su TV žiūrove prisiminė I.Pivoriūnienė. – Juk medikams paprastai dėkojama už sveikatos sugrąžinimą. Tačiau net ir praėjus 10 metų po tragedijos motina su dėkingumu prisiminė gydytojo paguodos žodžius.“
Ši istorija I.Pivoriūnienę įkvėpė į neseniai per TV8 pradėtą rodyti laidą „Sveikatos medis“ įtraukti rubriką „Ačiū, daktare“. Laidos vedėja ir pati turi už ką dėkoti medikams.
„Aš čia dabar nesėdėčiau, jei ne akademikas Kęstutis Strupas ir profesorius Eligijus Poškus, – pasakojo I.Pivoriūnienė. – Turėjau įgimtą retą ir labai pavojingą kepenų ligą. Dažnai gulėdavau ligoninėje ir kentėjau skausmus. Galiausiai prieš dvejus metus man buvo atlikta operacija. Štai aš ir vėl lakstau.“
1980 metais karjerą televizijoje pradėjusi I.Pivoriūnienė yra parengusi per 2000 laidų. Gydytoja ir žurnalistė apdovanota 1-ojo laipsnio medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ – už tai, kad 1991-ųjų sausio 13-osios naktį rūpinosi sužeistaisiais ir rengė reportažus televizijai.
– Kaip manote, ar kaip TV laidų vedėja visuomenei davėte daugiau naudos, nei būtumėte suteikusi dirbdama gydytoja?
– Kai prieš stojamuosius į mediciną mūsų prašė nurodyti, kodėl renkamės šią profesiją, parašiau, kad noriu apsaugoti žmones nuo ligų.
1972 metais baigiau Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, susilaukiau sūnaus ir išėjau motinystės atostogų. Paskui įsidarbinau Sveikatos apsaugos ministerijoje, buvau atsakinga už venerinių ligų profilaktiką. TV laidose pasakojau apie šių ligų keliamą pavojų, siūliau reportažų temas.
Kartą iš televizijos vadovų išgirdau: „Jūs pati renkite laidą apie sveikatą.“ Kadangi esu didelė bailė, porą mėnesių svarsčiau, kaip pasielgti. Mano vadovai ministerijoje nuramino, kad visada galėsiu grįžti.
Gerai prisimenu savo pirmą laidą „Sveikata“: su psichoterapeutu Eugenijumi Laurinaičiu kalbėjomės apie atostogas dviese. Bandėme atsakyti į klausimą, ar sutuoktiniams geriau atostogauti kartu, ar atskirtai. Sakėme, kad jeigu mano, jog kartu nepailsės, turėtų atostogauti atskirai.
Po laidos sulaukiau kritikos dėl žemaitiškos tarties. Pusę dienos verkiau ir maniau esanti netinkama televizijai, tačiau tuometis televizijos vadovas Jonas Jonuitis, pats būdamas žemaitis, mane nuramino ir pasakė, kad viskas bus gerai.
Niekada nesigailėjau, kad nedirbau gydytoja. Jei man pavyko paskatinti bent vieną žmogų laiku kreiptis į medikus, manau, tam tikra prasme prisidėjau prie visuomenės sveikatinimo.
– Esate rekordininkė – Lietuvoje ilgiausiai kuriame sveikatos laidas. Neatrodo, kad pritrūktumėte idėjų.
– Kol ligoninės bus pilnos sunkių ligonių, tol sveikatos laidoms idėjų netrūks. Kartą profesorės onkologės Laimos Griciūtės paklausiau, gal jau nereikia kalbėti apie rūkymą, gėrimą, psichinę sveikatą. Ji pasakė, kad kalbėti nereikia, apie tai reikia rėkti užlipus ant statinės.
Amsterdame surengtoje konferencijoje buvo kalbama, kaip užkirsti kelią savižudybėms. Ten buvo pasakyta, kad viena nereikšminga, bet įžeidžiama frazė gali tapti paskutiniu lašu kantrybės taurėje.
Žodis gali nužudyti arba padėti išskleisti sparnus. Mes neturime teisės kito žmogaus skaudinti, nes nežinome, kokiomis klumpėmis ir kokiais keliais nuo vaikystės jis vaikščiojo.
Rietenos arba nemalonūs žodžiai šešioms valandoms užslopina imuninę sistemą. Per tą laiką mus gali užklupti įvairios infekcijos, ligos, taip pat vėžys.
– Vadinasi, nuo visų ligų gali apsaugoti geri žodžiai ir teigiamos emocijos?
– Kategoriškai taip sakyti negalime, nes 20 procentų ligų yra genetiškai paveldėtos. Kita vertus, 80 procentų ligų priklauso nuo mūsų bendravimo ir gyvenimo būdo.
Pavyzdžiui, negalima žmogui sakyti: „Kaip blogai šiandien atrodai.“ Jis pats tai puikiai žino. Tokiu pasakymu jo išvaizdos nepakeisi, tačiau nuotaiką sugadinsi ir jo imuninė sistema nedirbs šešias valandas.
Jei negali pasakyti gero žodžio, tai bent patylėk. Liaudyje teisingai sakoma, kad visos ligos nuo nervų. Savižudybių skaičiumi lenkiame visas civilizuotas šalis.
– Ar jums yra tekę susidurti su žmonėmis, kuriuos buvo apnikusios mintys apie savižudybę?
– Prieš keliolika metų į tiesioginį eterį paskambino moteris ir pasakė, kad ketina nusižudyti. Tuo metu mobilieji telefonai buvo retenybė, todėl jai daviau redakcijos laidinio telefono numerį ir paprašiau paskambinti po pusvalandžio.
Kai moteris vėl paskambino, kartu su manimi buvo psichiatrė, tad mes bendromis jėgomis atkalbėjome ją nuo lemtingo žingsnio. Dabar dažnai šnekama apie mokyklose vaikų patiriamas patyčias. Neseniai pati susidūriau su tokia situacija.
Vienoje klasėje su mokiniais kalbėjomės apie sveiką gyvenseną. Po susitikimo prie manęs priėjo berniukas (vadinkime jį Tomu) ir pasakė norįs pasikalbėti.
Jis prisipažino nenorintis gyventi. O to priežastis, galima sakyti, – banali. Mokytoja berniuką pavadino drambliu, paskui ir visa klasė pradėjo taip pravardžiuoti.
Vieną pravardžiuotoją Tomas supykęs pastūmė, o tai pamačiusi mokytoja pranešė direktorei. Ši pagrasino apskųsti tėvams. Moksleivis prisipažino bijantis eiti namo, nes sužinojęs apie pastūmimą tėvas jį muš botagu.
Iškart nulėkiau pas direktorę ir viską paaiškinau. Ji suprato ir nesiėmė jokių veiksmų prieš moksleivį.
Po savaitės vėl atėjau į tą mokyklą, visų bendraklasių akivaizdoje apsikabinau Tomą ir pasakiau: „Tu esi mano draugas, juk groji akordeonu. Pakviesiu tave į laidą.“
Sužinojau, kad klasėje patyčios baigėsi. Kartais paskambinu į tą mokyklą ir paklausiu, kaip tas berniukas jaučiasi.
Džiaugiuosi, kad žmonės man patiki savo rūpesčius, išgyvenimus, tačiau kartu tai yra didžiulė atsakomybė. Viską imu į širdį ir stengiuosi kiek galėdama padėti.
Kai žymiausių šalies medikų paklausiau, ar jiems yra tekę gydyti žmogų, patyrusį infarktą iš didelio džiaugsmo, jie pradėjo juoktis – taip būna tik romanuose. O štai gavusių infarktą nuo blogo žodžio – pilnos palatos.
– Kaip išvengti blogos nuotaikos?
– Reikia daryti gerus darbus. Jeigu sveikata leidžia, vertinga duoti kraujo. Paskui dvi savaites jausite palaimą galvodami, kad jūsų kraujas kam nors padėjo sunkią minutę.
Teigiamai turėtų veikti pasivaikščiojimas, mėgstama muzika. Reikėtų pamėginti prisidėti prie labdaros judėjimų. Pabūkite šalia sunkių ligonių – iškart kasdienės problemos taps nereikšmingos. Iš Amerikos, kurioje lankiausi aštuonis kartus, parsivežiau stebuklingą žodį „užmiršk“.
Nereikia viduje rutulioti nesėkmingų praeities įvykių. Gyvenkite šia diena. Aš dažnai mintyse paprašau: „Dieve, leisk man padaryti tai, ką galiu ir ką privalau padaryti, ir padėk nesikišti ten, kur nieko negaliu pakeisti. Taip pat duok išminties atskirti viena nuo kita.“
