Lolita su savo motina pirmą kartą nusifilmavo būdama penkerių – juostoje „Moterų byla“.
Šįmet I.Huppert už vaidmenį dramoje „Ji“ (Elle) pelnė Auksinį gaublį ir „Cezarį“, be to, buvo nominuota „Oskarui“.
Neseniai L.Chammah Vilniuje pristatė filmą „Užtvanka“ (režisierė Laura Schroeder), kurio premjera vasarį įvyko Berlyno kino festivalyje.
„Tikiuosi, žiūrovai vertins mane kaip asmenybę, o ne tik kaip garsios mamos dukrą“, – vylėsi L.Chammah.
„Užtvankoje“ Lolita atliko pagrindinį savo tapatybės ieškančios jaunos moters vaidmenį. Jos motiną įkūnijo I.Huppert.
Istorija prasideda tuo, kad po 10 metų klajonių po užsienį Ketrina (L.Chammah) grįžta į Liuksemburgą susitikti su dukra Alba, kurią augina močiutė Elizabeta (I.Huppert).
Ketrina teniso aikštėje stebi, kaip trenere dirbanti Elizabeta griežtai elgiasi su jos dukterimi, ir prisimena vaikystėje patirtus pažeminimus.
Mergaitė šaltai reaguoja į motiną, staiga įsibrovusią į jos gyvenimą. Ketrina po ilgų derybų susitaria su motina, kad ši leistų vieną dieną pabūti su dukra, bet kelioms dienoms išsiveža ją į šeimai priklausantį namą prie ežero.
Čia išryškėja motinos ir dukters užspaustos nuoskaudos. Kartais jos atrodo lyg seserys – linksmai šoka sode, valgo keptas bulvytes, laidoja šunį. O kartais jos panašios į du erškėčių krūmus.
Kaip būti gera motina ir neprarasti ryšio su vaiku? Kaip atsikratyti vaikystėje patirtų nuoskaudų? Kaip suprasti skirtingas kartas? Kaip sugebėti atleisti sau ir artimiesiems? Tokie klausimai keliami filme.
Su aktore L.Chammah susitikome kitą dieną po filmo pristatymo viešbutyje Vilniaus centre, kuriame ji buvo apsistojusi. Paryžiuje gyvenanti Lolita jau buvo spėjusi pasivaikščioti po senamiestį ir prisipažino labai susižavėjusi Vilniaus architektūra.
– Vaidinate sunkaus likimo moterį, kuri mokosi būti gera motina, susitaikyti su vaikystėje patirtomis nuoskaudomis ir atrasti savo tapatybę. Ką jums reiškia šis vaidmuo?
– Kai perskaičiau scenarijų, susižavėjau tuo, kad Ketrina yra ir motina, ir dukra. Patiko, kad galiu šį personažą kurti pasitelkdama dramatinę jėgą, kita vertus, reikėjo ir trapumo – juk Ketrina tuo pat metu ir stipri, ir labai pažeidžiama.
Man visada kine patiko pažeidžiami veikėjai. Tokie, kurie bet kuriuo metu gali palūžti. Ketrina tokia ir yra.
Filme neparodoma, kas Ketrinai kadaise nutiko, bet akivaizdu, kad ji ilgai išgyveno dvasinę krizę, gal net vartojo narkotikus, todėl ir negalėjo pasirūpinti dukra.
Ji nori grįžti į normalų gyvenimą, bet patiria stresą, todėl vartoja raminamuosius, alkoholį. Ir vis dėlto ji nori rūpintis mergaite ir ją myli.
– Kas buvo sunkiausia rengiantis vaidmeniui?
– Vaidmuo nėra realybės atspindys, tačiau man artimas Ketrinos nerimas dėl dukters, dvejonės. Aš pati auginu sūnų, tad nesunkiai įsijaučiau į motinos vaidmenį. Visa kita – ne išgyvenimų, o kūrybos reikalas. Ši herojė man ir artima, ir tolima.
– Jūsų herojė puikiai plaukia, nardo, vairuoja automobilį, žaidžia tenisą. Ar reikėjo specialaus fizinio pasirengimo?
– Tai, ką mokėjau, panaudojau, o ko nemokėjau, užmaskavau. Pavyzdžiui, nemoku vairuoti automobilio, filme už mane vairavo dubleris.
Moku plaukti, tačiau ežere tarp miškų vanduo buvo labai šaltas, todėl sceną, kurioje, atrodo, mėgaujuosi gulėdama vandenyje ant nugaros ir nardydama, nufilmavome labai greitai. O dėl teniso – nesu jo virtuozė, žinojau tik pagrindinius žaidimo principus. To užteko.
– Mes neretai kartojame, kaip gera būti motina, tačiau ne visada kalbame apie problemas, susijusias su motinyste.
– Šiame filme parodoma, kad motinystė jaunai moteriai nėra tai, kas savaime suprantama. Per herojės bandymą atkurti ryšį su mama ir dukra paaiškėja, kaip nelengva puoselėti santykius.
– Jei ne despotiškas motinos elgesys, dukra gal nebūtų tokia sutrikusi?
– Filmo priešistorė tokia: jauna moteris, vaikystėje patyrusi motinos despotiškumą, tapo itin pažeidžiama.
Ji kankinasi jausdama, kad negali savo dukrai perduoti geriausių savybių ir būti tokia mama, kokia norėtų. Tad santykis su motina vėliau nulėmė jos pačios santykį su dukterimi.
Režisierė suteikė progą filmo pabaigą susikurti žiūrovams. Paskutinėje scenoje Ketrina įeina į butą ir apšviesta klausosi muzikos. Nežinia, ar jauna moteris toliau sieks atgaivinti ryšius su dukterimi.
Gal ji jaučia, kad vėlu ką nors pakeisti?
– Kaip jūs derinate motinystę ir aktorinę veiklą?
– Kiekvienai dirbančiai moteriai kyla klausimas, kaip tinkamai auklėti vaikus ir įgyvendinti profesines svajones. Gal aktoriaus darbe yra truputį mažiau stabilumo, daugiau kelionių.
Man tenka labai daug keliauti. Per metus vidutiniškai nusifilmuoju trijuose filmuose. Keturmetis sūnus šįkart neatskrido kartu su manimi į Lietuvą, bet dažnai keliauja į filmavimus.
Aš vaikystėje dažnai lydėdavau motiną į filmavimus. Tad iš patirties žinau, kad tai sunku, bet suderinama.
– Kokia jūs esate motina?
– Sūnui stengiuosi būti ir motina, ir draugė. Nesu griežta.
Ir motina man nebuvo griežta. Man patikdavo kartu su ja vykti į filmavimus, kai nereikėdavo eiti į mokyklą. Filmavimo aikštelėje būdavo labai daug veiksmo ir įdomių žmonių.
– Su motina vaidinote penkiuose filmuose. Ar vaikystėje norėjote vaidinti, ar buvote pakviesta kaip filmavimo aikštelėje besisukiojantis aktorės vaikas?
– Ankstyvoje vaikystėje tiesiog atsidurdavau laiku ir vietoje. Iš pradžių man tai buvo smagus žaidimas. Augdama vis aiškiau jutau, kad kinas užvaldo mano gyvenimą. Mano sūnus kartu su manimi keliauja, bet dar nesifilmuoja.
– Ar kuris nors vaidmuo yra sukėlęs jums streso dėl to, kad reikėjo išmokti sunkių dalykų?
– Netrukus pasirodys filmas, kuriame joju arkliu. Jojimas nebuvo nauja patirtis, tiesiog reikėjo prisiminti ir patobulinti įgūdžius. Man nėra tekę atlikti ekstremalių veiksmų, bet kiekvienas vaidmuo – patirtis.
Greitai Prancūzijoje rodys filmą, kuriame vaidinu bibliotekininkę. Atrodytų, nieko įspūdinga, bet anksčiau nebuvau susidūrusi su šia profesija.
– Ar lengvai paleidžiate vaidmenis?
– Sunkiau palikti filmavimą kaip procesą nei vaidmenį.
– Kaip atsipalaiduojate?
– Man patinka plaukioti. Nors gyvenu Paryžiuje, mėgstu pabėgti prie jūros.
Kita vertus, stengiuosi nenutolti nuo namų, nes nemėgstu ilgų kelionių. Taip pat bijau skristi lėktuvu.
– Ko visuomet pasiimate į keliones?
– Labai daug vaistų, nes bijau, kad galiu susirgti. Dažnai vaistų neprireikia, bet tai jau tapo įpročiu.
Iš anksto nesikraunu lagamino. Anksčiau turėjau įprotį net ir į trumpas keliones pasiimti daug daiktų, o dabar vežuosi tik nedidelį lagaminą, kuriame – reikalingiausi daiktai.
Šiaip esu išsiblaškiusi, net viešbučio kambaryje tvyro šioks toks chaosas. Nesugebu gražiai susidėlioti daiktų.
– Tai gal vis ką nors pametate?
– Viešbutyje stengiuosi susirinkti, kas mano, tačiau labai dažnai Paryžiuje taksi palieku akinius nuo saulės. Šįmet jau praradau trejus.
