Dokumentinis filmas „Išlaisvinimo diena“ buvo kuriamas kaip dienoraštis, pasakojantis apie 2015-ųjų rugpjūtį vykusią „Laibach“ devynių dienų kelionę į Šiaurės Korėją.
36 metus gyvuojanti grupė – pirmoji iš laisvojo pasaulio, prasibrovusi į šią komunistinę valstybę.
Simpatijomis radikalioms dešiniosioms ir kairiosioms jėgoms kaltinami muzikantai Šiaurės Korėjoje surengė du koncertus.
Sklandžiai jiems rengtis trukdė technikos trūkumas, kultūriniai skirtumai, korėjiečių požiūris į darbą ir cenzoriai, sėdintys salėje per repeticijas.
Muzikantams teko atsisakyti dviejų savaip interpretuotų korėjietiškų dainų, kad klausytojai nepamanytų, jog atvykėliai tyčiojasi iš jų kultūros vertybių.
Iš dokumentinio filmo susidarė įspūdis, kad korėjiečiai neperprato slovėnų ironijos, paslėptos po grėsmingais maršų akordais, riaumojančiu vokalu.
Koncertų salėje tvarkingai susėdusiai publikai „Laibach“ parodijavo tokius hitus kaip „Final Cauntdown“ ir miuziklo „Muzikos garsai“ garso takelį.
Daugelis žiūrovų vyrų vilkėjo baltus marškinius, moterys – kuklius kostiumėlius ar palaidines su sijonais. Jie koncerto klausėsi kantriai ir rimtai nusiteikę.
Kai kuriems klausytojams buvo per daug garso – šie sėdėjo užsikišę ausis, o kitiems muzika priminė lopšinę, todėl ramiai snaudė krėsluose. Pasirodymo pabaigoje žiūrovai plojo stovėdami.
„Dabar bent žinosiu, kad egzistuoja dar ir tokia muzika“, – po koncerto džiaugėsi viena pusamžė korėjietė.
„Mums tai buvo tarsi patekimas į sapną, – sakė I.Novakas. – Kažkas panašaus į „Trumano šou“. Koncertą stebėjo 2500 kviestinių svečių. Deja, paties Kim Jong-uno nebuvo. Tuo metu vyko kariniai veiksmai su Pietų Korėja.“
Apie „Laibach“ pasirodymą vietos laikraštyje buvo išspausdintas santūrus, bet mandagus straipsnis, koncertą rodė televizija.
Grupė išlydėta su dovanomis – kiekvienas muzikantas gavo ženkliuką su šalies lyderio Kim Jong-uno atvaizdu.
Patys korėjiečiai kairėje pusėje nešioja raudonas vėliavas vaizduojančius ženklelius su Šiaurės Korėjos pirmojo vadovo Kim Il-sungo ir jo sūnaus Kim Jong-ilo atvaizdais.
I.Novakas į susitikimą su manimi atėjo segėdamas ženklelį, iš pirmo žvilgsnio panašų į tą, kurį privalo nešioti visi Šiaurės Korėjos žmonės, tačiau raudonos vėliavos fone vaizduojamas grupės „Laibach“ lyderis Milanas Frasas, galvą apsigobęs juoda skraiste ir simbolizuojantis vieną iš pagoniškų dievybių. Taip pat ženklelyje angliškas filmo „Išlaisvinimo diena“ pavadinimas.
„Jeigu su šiuo ženkleliu pasirodyčiau Šiaurės Korėjoje, be abejonės, patekčiau už grotų, – šypsojosi I.Novakas. – Jie yra labai jautrūs, nenori, kad žmonės iš jų šaipytųsi.“
– Kaip kilo mintis vykti į Šiaurės Korėją?
– „Laibach“ yra gana pakvaišusi grupė, pasiryžusi eiti ten, kur kiti gal ir nedrįstų. Filmo režisierius Mortenas Traavikas yra mano geras draugas, jis anksčiau Šiaurės Korėjoje kūrė ne vieną dokumentinį filmą. Todėl tai nebuvo nerealus iššūkis.
Įdomu tai, kad prieš sutikdami mus įsileisti į šalį korėjiečiai nebuvo girdėję „Laibach“ dainų ir nieko nežinojo apie grupės įvaizdį.
Jie tiesiog pasitikėjo režisieriumi, su kuriuo buvo įgyvendinę ne vieną sumanymą. Tik prieš mums atvykstant vietos gyventojai pradėjo ieškoti informacijos internete. Tai, ką pamatė, privertė juos šiek tiek sunerimti.
– Galbūt sąmoningai švelninote savo įvaizdį, kad nesukeltumėte nepasitenkinimo?
– Šiek tiek pakoregavome repertuarą, nes žinojome, kad jei pasirodytume taip, kaip esame įpratę, švelniai tariant, sulauktume per daug emocingos reakcijos. Na, bet bet kokiu atveju tai buvo „Laibach“.
– Vos atvykus buvo paskirti gidai, autobusas. Vieni negalėjote vaikščioti gatvėmis net dieną. Ar netrikdė tokie ribojimai?
– Kartą buvau išsmukęs iš viešbučio, bet manęs labai greitai pasigedo. Grįžęs gavau pylos. Manęs tie apribojimai per daug nenustebino, nes žinojau, kur važiuoju.
– Kaip rengėtės koncertui?
– Nors korėjiečiai nepratę per tokį trumpą laiką rengti grandiozinių pasirodymų, puikiai prisitaikė prie įtempto darbo grafiko. Ten yra visa įranga, kurios reikia, tik išbarstyta po visą miestą. Teko važinėti ir rankioti.
– Kaip vyko užstalės pokalbiai?
– Sėdėdavome prie vieno stalo, gerdavome alų, rūkydavome cigaretes ir kalbėdavomės įvairiomis temomis. Jie daug ką supranta kitaip nei mes.
Pavyzdžiui, paklausti apie savo šalies politiką, atsakydavo, kad viskas gerai. Taip yra dėl to, kad daugelis jų nesuvokia, kas vyksta už valstybės sienų.
Todėl jie daugiau domėjosi asmeniniais dalykais, pavyzdžiui, ar esi vedęs, ar turi šunį, ir stengėsi neliesti opesnių temų.
– Iš filmo susidarė įspūdis, kad Šiaurės Korėjos visuomenė – tarsi sekta, kurioje visi veikia lyg pagal kompiuterinę programą. Pavyzdžiui, nuolat būriais traukia prie gigantiškų auksinių Kim Il-sungo ir Kim Jong-ilo paminklų, ten padeda gėlių ir žemai nusilenkia.
– Šiaurės Korėjoje religija nėra propaguojama, tačiau šios šalies politiniai lyderiai vaizduojami panašūs į besišypsantį Budą.
Žmonės ten yra fanatiški, lyderiai jiems atstoja dievus, o jų politika neginčijama.
– Kaip jautėtės stovėdami su gėlėmis priešais auksinius paminklus?
– Ten nuėjome iš pagarbos šaliai ir jos gyventojams. Visi vairuotojai, važiuojantys pro tas skulptūras, pristabdo, kad pagerbtų mirusius politinius lyderius.
Korėjiečiai mums buvo parengę tam tikrą programą: vežiojo po muzikos mokyklas, cirką, muziejus, nuvežė iki Pietų Korėjos sienos. Dalyvavome vietinės reikšmės koncertuose. Mažesniuose miestuose tarp monumentinės architektūros matėme ir varganų lūšnų.
Kai fotografavomės prie tam tikrų objektų, lydintys asmenys griežtai reikalavo, kad fone matytųsi politinė atributika, lyderių veidai, vėliavos.
– Ar vakarais turėjote progų pasivaikščioti po miestą, nueiti į barą?
– Mes nebuvome uždaryti kaip kalėjime, tačiau naktį mieste nieko nevyksta– vienuoliktą valandą gatvėse aklinai tamsu. Viešbutyje buvo baras, kuris veikė iki vėlumos.
– Kokią muziką atlikote?
– Ieškojome dainų, kurios lengviau atpažįstamos. Pavyzdžiui, paėmėme melodiją iš filmo „Muzikos garsai“.
Tikėjomės, kad žiūrovai atpažins kai kurias „The Beatles“ dainas, tačiau jie nebuvo jų girdėję. Kaip nebuvo girdėję ir mūsų daug metų porodijuojamo grupės „Opus“ hito „Life Of life“. Taip pat pasirinkome tam tikras žygiavimo dainas.
– Ar sulaukėte kvietimo paviešėti dar kartą?
– Nesulaukėme, bet mielai vėl apsilankytume. Po mėnesio vyksime į Pietų Korėją. Programa bus panaši į tą, kurią pristatėme Šiaurės Korėjoje. Tiesa, įtrauksime ir tas dvi korėjietiškas dainas, kurias turėjome išimti.
– Gal planuojate aplankyti dar kokią nors uždarą valstybę?
– Yra daug vilčių, kad greitai vyksime į Iraną. Šioks toks iššūkis ir Rusija, nes šiuo metu toje šalyje nesame pageidaujami.
– Jūs šaipotės iš totalitarinio režimo, naudojate jo simbolius savo pasirodymuose ir dėl to esate sulaukę net kaltinimų fašizmo propagavimu. Kas formavo jūsų įvaizdį?
– Uniforma – universali forma. Roko muzikantai dažnai renkasi uniformas. Pradėję koncertinę veiklą pasirinkome minuotojų aprangą, nes mūsų grupė kilusi iš angliakasių miesto.
Vėliau naudojome medžiotojų, slidininkų uniformas, tačiau žmonės kažkodėl mūsų aprangoje įžvelgdavo nacių simboliką.
Tuomet nutarėme duoti jiems tai, ko nori, – apsirengėme nacių uniformomis. Taip pat naudojome amerikiečių karių uniformas.
Su abiejų rūšių uniformomis surengėme fotosesiją ir leidome žurnalistams pasirinkti, kurias nuotraukas publikuoti.
Visi pasirinko karo pralaimėtojų uniformas. Na, gal nieko keista, nes tos jos buvo geriau pasiūtos, jų dizainą kūrė kompanija „Hugo Boss“.
Pastaruoju metu koncertuodami nevilkime uniformų, bet žmonės mato savaip. Visas turėtas uniformas pardavėme kaip meno kūrinius.
– Ar grupės nariai yra tikintys?
– To paties mūsų klausė Amerikoje. Atsakėme: „Mes tikime, bet ne taip, kaip amerikiečiai. Mes nežinome, ar tai Jis, ar Ji.“
– Kokios „Laibach“ politinės pažiūros?
– Mes vartojame politinę kalbą, bet iš esmės nesame politinė grupė, nes nepalaikome jokios konkrečios politinės srovės.
