Dramos „Emilija iš Laisvės alėjos“, kurios veiksmas vyksta praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje, kūrėjai turėjo perdažyti tarpuvartę, naikinti dviračių takus ir kitaip keisti Kauno veidą.
Valandos trukmės ekskursijoje po Laisvės alėją galima sužinoti, kaip buvo keičiamas miesto veidas.
„Kaune istorinių ekskursijų daug, tačiau ši – pirmoji apie filmo kūrimą. Sužinoti daugiau juostos kūrimo detalių žmonės greičiausiai norės tol, kol ji bus rodoma“, – sakė viena iš ekskursiją vedančių gidžių Asta Raškevičiūtė.
Ji pasakojo, kad režisieriaus Donato Ulvydo komanda visame mieste ieškojo mažiausiai nuo sovietmečio pakitusių erdvių.
Net ir radus tinkamų filmuoti vietų vėliau vaizdą tekdavo koreguoti, pavyzdžiui, išblukinti naujus statinius, jų stogus, reklamas, iškabas, nuorodas.
Pagrindinės scenos buvo kuriamos įvairiose daugiau nei dviejų kilometrų ilgio Laisvės alėjos vietose.
Būtent Laisvės alėjoje praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje pasirodė pirmieji Lietuvos laisvės šaukliai.
„Tai svarbiausia vieta, apie kurią būtina kalbėti siekiant parodyti lietuvių tautos norą būti laisviems. Ši vieta įkvėpė ir filmo pavadinimą, nors iš pradžių buvo svarstyta jį pavadinti „Emilija“, vėliau „Emilija iš Laisvės“, – sakė gidė.
Ekskursija prasideda šalia Kauno valstybinio muzikinio teatro. Čia stovi skulptoriaus Roberto Antinio sukurtas akmeninis paminklas Romui Kalantai. 19-metis kaunietis susidegino 1972-ųjų gegužės 15 dieną.
„R.Kalantos susideginimas prieš 45 metus buvo masinių mitingų, nukreiptų prieš sovietų valdžią, pradžia, – pasakojo gidė. – Filme R.Kalantą įkūnijantis kaskadininkas iš tinklinio maišelio ištraukia trilitrinį stiklainį benzino, apsipila ir užsidega. Paskui vyksta mitingas.“
A.Raškevičiūtė pasakojo, kad šioje masuotėje daugiausia dalyvavo ne profesionalūs aktoriai, o per socialinius tinklus rasti savanoriai. Jų buvo per du tūkstančius.
Kai buvo filmuojamas epizodas, budėjo ugniagesiai, greitosios medicinos pagalbos automobiliai.
Scena buvo filmuojama labai anksti ryte, kad nesusirinktų smalsuolių minia, kuri viską filmuotų mobiliaisiais telefonais ir dalytųsi socialiniuose tinkluose.
Pagrindinė herojė – dirbti į Kauną ką tik atvykusi jauna aktorė Emilija (ją įkūnijo 28 metų Ieva Andrejevaitė) – mitinge atsidūrė atsitiktinai.
„Tai nėra scenaristų vaizduotės vaisius – ne vienas po R.Kalantos susideginimo vykusiuose judėjimuose dalyvavęs žmogus prisiminė, kad tokių atvejų būta nemažai. Atsitiktinai į mitingus patekę žmonės, kaip ir filmo herojė Emilija, neišvengė sovietinių pareigūnų apklausų“, – pasakojo ekskursijos vadovė.
Nuo Muzikinio teatro ekskursijos dalyviai kviečiami sukti Kauno valstybinio lėlių teatro link. Šalia jo esančioje tarpuvartėje buvo nufilmuota susirėmimo tarp protestuotojų ir milicininkų scena.
Gidė pasakojo, kad rengiantis filmuoti šios tarpuvartės sienos buvo išdažytos pilkai.
„Perdažius tarpuvartę, tinkamai pakreipus kameras, išblukinus kai kurias reklamas, panaikinus dviračių taką Laisvės alėjoje pavyko parodyti beveik pusšimčio metų senumo Kauno vaizdą“, – pasakojo A.Raškevičiūtė.
Trečias ekskursijos objektas – Nacionalinis Kauno dramos teatras, kuriame buvo įdarbinta ir apgyvendinta filmo herojė Emilija.
Tai, kad tais laikais kai kurie aktoriai glausdavosi teatro patalpose, taip pat nėra šios dramos kūrėjų prasimanymas.
„Filme vaidinantis vienas tuomečių Kauno dramos teatro aktorių Česlovas Stonys, kai dirbo teatre, gyveno būtent grimo kambaryje“, – pasakojo gidė.
Filme yra epizodų, kuriuose vaizduojama, kaip Kauno dramos teatre repetuojamas spektaklis ir vyksta jo premjera. Nemažai žiūrovų atkreipė dėmesį į tai, kad salė nepanaši į Kauno dramos teatro salę.
Šie kadrai filmuoti ne Kaune, o Vilniuje. Kadangi Kauno teatro salė po rekonstrukcijos nė iš tolo neprimena 1972-ųjų vaizdo, kūrybinė komanda pasirinko Lietuvos rusų dramos teatrą.
Daugybė scenų liko už kadro
„Emilijos iš Laisvės alėjos“ kūrėjai nufilmavo kur kas daugiau scenų, nei matome maždaug dviejų valandų trukmės juostoje.
Režisieriaus D.Ulvydo teigimu, dar maždaug dvi valandos filmuotos medžiagos buvo iškirpta.
Filme nepanaudotos scenos buvo nufilmuotos Kauno valstybinio muzikinio teatro sodelyje, prie „Romuvos“ kino teatro, greta Laisvės alėjos esančiame Žaliakalnio funikulieriuje, kitose vietose.
Viena iš nerodomų masinės demonstracijos scenų buvo nufilmuota Muzikinio teatro sodelyje, kur susirinko per 200 žmonių. Jie atliko dainą „Oi, neverk, motušėle“. Scena į filmą nepateko, nes režisieriui pasirodė per ilga.
Iki šiol filmavimo komanda sulaukia pasipiktinimo skambučių ir žinučių iš toje scenoje nusifilmavusių žmonių. Visi klausia to paties: „Kodėl mus iškirpo?“
