Televizijos serialuose „Mentalistas“, „Ligoninės priimamasis“, „Kaulai“, „Įstatymas ir tvarka: Los Andželas“ išgarsėjusi K.Smith prievartą patyrė būdama 17 metų.
Universiteto futbolo komandos palaikomosios grupės šokėją išprievartavo trys futbolininkai.
Mergina stengėsi ignoruoti patirtą dvasinę traumą. Ji net dalyvavo Emporijos (Kanzaso valstija) universiteto grožio konkurse ir tapo nugalėtoja.
Nepaisydama pastangų, Kimleigh negalėjo užmegzti visaverčių santykių su vaikinais. Ji puldavo mušti net tuos, kurie pabandydavo nekaltai prisiliesti.
Intymumo akimirkomis K.Smith ištikdavo apatinės kūno dalies paralyžius – ji griūdavo ant žemės, negalėdama valdyti kojų. Dabar aktorė moko kitus atsitiesti po skaudžių išgyvenimų, skaito paskaitas žymiausiuose JAV universitetuose ir rašo knygas.
K.Smith neseniai lankėsi Lietuvoje. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje ji rodė monospektaklį „T-O-T-A-L-L-Y!“. Tai pačios K.Smith parašyta vienaveiksmė komedija, pasakojanti, kaip išprievartauta ir palūžusi moteris išmoksta pamilti gyvenimą ir save.
„Labai juokinga komedija apie labai rimtą tragediją“, – buvo skelbiama afišoje. Joje K.Smith įamžinta kaip komiksų herojė su žaliu superherojės kostiumu.
Išraiškingų bruožų tamsiaodė aktorė spektaklyje žiūrovų dėmesį prikaustė ne tik monologais, bet ir plastiškumu – įdomu stebėti, kaip putnoka moteris scenoje vartosi, aukštai kilnoja kojas.
– Savo feisbuko paskyroje esate įsiamžinusi kaip superherojė su apsiaustu ir domino akiniais. Kokią misiją vykdote?
– Superherojaus atributas – apsiaustas, kuris yra lyg sparnai. Kiekvienas superherojus kadaise buvo paprastas žmogus, bet patyręs sunkių traumų atrado didžiules galias.
Visi turime skausmingų istorijų. Svarbiausia patyrus traumą rasti jėgų įveikti dvasines kliūtis, išsilaisvinti ir tapti kitu žmogumi – superherojumi.
– Prievartą patyrę žmonės dažnai užsisklendžia, praranda gyvenimo džiaugsmą, atsiriboja nuo artimųjų ir draugų, nedrįsta megzti artimų santykių. Kaip jūs vadavotės iš dvasinių sopulių?
– Aštuonerius metus ignoravau patirtą traumą, galima sakyti, nukišau giliai į pasąmonę ir net ją pamiršau.
Po aštuonerių metų praeitis pradėjo lįsti į paviršių košmariškų sapnų pavidalu. Sapnuodavau, kad mane prievartauja. Labai bijojau intymių santykių.
Tada kreipiausi pagalbos į psichoterapiautus. Jie man nustatė isterinį paralyžių. Galiausiai paprašiau, kad mane užhipnotizuotų. Ir tuomet man prieš akis atsivėrė klaiki realybė – prisiminiau, kaip studentų bendrabutyje mane išprievartavo trys vyresni studentai, futbolo komandos žaidėjai. Vienas iš jų, Mike’as, man buvo kritęs į širdį.
Universitete studijavau psichologiją ir dirbau su jaunuoliais, patyrusiais gyvenimo negandų: traumuotais, nevisaverčiais, išprievartautais ar kitiems sukėlusiais skausmo. Vėliau supratau, kad man pačiai būtina įveikti traumą. Galiausiai ėmiau sau taikyti tai, ką taikiau kitiems.
Sukūriau savotišką psichologinės savigydos metodą. Pirmiausia popieriaus lape surašiau savo stipriąsias puses, paskui – silpnąsias, o galiausiai – baimes.
Tuomet supratau, kad labiausiai bijau kalbėti apie patirtą prievartą. Ėmiau naudotis laisvojo rašymo metodu – rašydavau, kas šaudavo į galvą ir neduodavo ramybės. Aš išsiliejau popieriuje. Ir tokiu būdu, tarsi lupdama svogūną, po truputėlį išlukštenau vidinio pasaulio slėpinius.
Labai svarbu tapti savo gyvenimo savininku. Reikia įsisąmoninti, kad trauma yra tavo, o ne tu jos. Kad tu valdai savo patirtį ir prisiminimus. Galiausiai ateina laikas, kai jautiesi turintis tiek galių, kad gali nusimesti slegiančią naštą.
– Kartais atverti žaizdą yra skausminga. Ar nebijojote akistatos su praeitimi?
– Aš į viską žiūriu su humoru. Kuo skausmingesnė patirtis, tuo labiau reikia mokėti iš to juoktis. Jeigu eidami gatve užkliūname ir suklumpame, geriausia atsistojus pradėti kvatotis.
Tačiau kai prisiminiau tą 17-metę mergaitę, kuriai tai buvo pirma seksualinė patirtis, patyriau didelį skausmą.
Visi vėlesni mano santykiai su priešinga lytimi buvo pagimdyti tos užnuodytos patirties. Juk aš ne romantiškai įsivaizdavau, koks turi būti lytinis gyvenimas.
Žmogui ant vieno peties sėdi velnias, o ant kito – angelas. Pirmasis man sakydavo baisius dalykus: esu neverta, kvaila, netikusi. O antrasis stengdavosi padrąsinti. Jie labai ilgai tarpusavyje kovojo, bet galiausiai angelas nugalėjo.
Gyvenime tenka ne kartą parkristi, kad išmoktum vaikščioti. Tai vadinama augimu, sielos brendimu.
Tad galima sakyti, kad per daugelį metų išmokau vaikščioti, sustiprėjau tiek, kad galiu be gėdos pasakoti savo istoriją.
– Kiek prireikė laiko, kad praeities tragedija neslėgtų?
– 15 metų. Tuomet buvo sunkiausia užmegzti normalius santykius su vyrais. Kiekviename vyre matydavau prievartautoją.
– Ar spektaklis „T-O-T-A-L-L-Y!“ buvo išgijimo rezultatas?
– Viskas nutiko maždaug prieš 10 metų Kanzase. Gulėjau ligoninėje po operacijos, nes pusbroliui paaukojau inkstą. (Kol gydžiausi sielos žaizdas, man trūko savivertės. Visiems buvau gera, nuolanki, paslaugi, todėl tuo metu galėjau paaukoti bet ką.)
Ligoninėje dar būdama apsvaigusi nuo vaistų ėmiau pasakoti visokias istorijas. Palatos kaimynai leipo juokais, o galiausiai paragino sukurti monospektaklį.
Į tokias kalbas nekreipiau dėmesio. Tik vėliau, jau gyvendama Los Andžele, prisiminiau tą paskatinimą. Ėmiau rašyti scenarijų, bet man nepavyko.
Po kurio laiko su bičiuliu režisieriumi išsinuomojome viename teatre patalpas – abu turėjome spektaklių idėjų ir nutarėme vienas kitam padėti. Dirbome kelis mėnesius.
Aš kolegai sugebėjau pagelbėti, o jis negalėjo atsidėkoti taip pat, nes neturėjau jokio scenarijaus. Likus dviem savaitėms iki menamo spektaklio pradžios, bilietai buvo parduoti, o mano kūrybinėje virtuvėje – tuštuma.
Nežinau kaip, bet vieną naktį susapnavau spektaklio idėją. Draugui liepiau nufilmuoti mano pasakojimą. Paskui viską užrašiau – taip ir atsirado spektaklis.
Per premjerą publika plojo atsistojusi. Žmonės spektaklį priėmė geranoriškai, nes jis nekelia depresijos, nėra liūdnas ar tragiškas. Jame daug autoironijos, humoro. Po spektaklio žiūrovai mielai dalijasi gyvenimo patirtimi, prašo patarimų.
„T-O-T-A-L-L-Y!“ padėjo nemažai žmonių. Kartą Las Vegase spektaklį žiūrėjo viena moteris su sutuoktiniu. Žiūrovė pasakojo, kad jau ištekėjusią ją išprievartavo kažkoks vyras. Po to įvykio moteris negalėjo su sutuoktiniu turėti intymių santykių, bet labai norėjo susilaukti vaiko.
Praėjus metams ta pati moteris man parašė laišką ir pasidžiaugė, kad laukiasi, jaučiasi laiminga. Anot jos, būtent mano spektaklis padėjo įveikti traumą.
Savo spektaklį dažnai rodau universitetuose. Viena mergina, patyrusi lytinę prievartą, negalėjo žiūrėti į vyrus ir manė, kad būtent dėl to tapo lesbiete. Ji lankėsi pas psichologus ir po kurio laiko suprato, kad trauma neturėjo įtakos lytinei orientacijai. Pažiūrėjusi mano spektaklį ji įgavo drąsos papasakoti apie išprievartavimą savo šeimai.
Namuose saugau daugybę laiškų, man nuolat į feisbuką rašo mano likimo draugai. „T-O-T-A-L-L-Y!“ yra savotiškas tiltas į žmonių sielas.
Aš jaučiu, kad mano misija – su aplinkiniais dalytis savo istorija. Dabar rašau knygą apie tai, kaip įveikti traumas.
– Kas buvo sudėtingiau: atleisti prievartautojams ar susigrąžinti savivertę?
– Sunkiau atleisti sau. Kai po aštuonerių metų pradėjau apie tai kalbėti, tų vaikinų mano akiratyje jau nebuvo.
Sveiki ir laimingi žmonės niekada neskaudina kitų. Todėl meldžiuosi už tuos vaikinus, kad jų sielos pasveiktų ir išsivaduotų iš tamsybių.
Dabar esu laiminga moteris. Kaip galiu pykti ant savo skriaudikų? Jei laikyčiau savyje tą pyktį, tai mane slėgtų.
– Kaip nuo psichologijos perėjote prie aktorystės?
– Visą laiką norėjau tapti šokėja. Kartą laikraštyje perskaičiau skelbimą, kad Čikagoje renkama šokėjų trupė. Dalyvavau atrankoje ir patekau į trupę.
Kurį laiką šokau, bet galiausiai supratau, kad garsia šokėja netapsiu dėl didelių krūtų. (Juokiasi.)
Tada nuėjau į aktorių atranką ir gavau nedidelį vaidmenį teatre. Per sezoną uždirbau 34 JAV dolerius.
Galiausiai gavau pagrindinį vaidmenį viename didžiausių teatrų Čikagoje. Pagal Marko Twaino pjesę vaidinau vergę, kuri savo sūnų sukeičia su vergvaldžio vaiku. Užaugęs vergės sūnus savo motiną parduoda kitam šeimininkui.
Šis vaidmuo man pelnė pripažinimą. Spektaklį pamatė filmo „Graži moteris“ režisierius Garry Marshallas ir pakvietė nusifilmuoti romantinėje komedijoje „Princesės dienoraštis“.
Vaidinau muzikos mokytoją. Tai buvo mano pirmieji žingsniai kine. Dėl didesnių galimybių filmuotis iš Čikagos persikrausčiau į Los Andželą.
Esu labai patenkinta aktorės karjera. Man pasisekė dirbti su talentingais ir įdomiais aktoriais. Kiekvienas filmas yra tarsi nuotykis. Neseniai su aktoriumi Robertu Redfordu nusifilmavau komiškoje mokslinės fantastikos juostoje „Atradimas“.
Po premjeros sausio mėnesį R.Redfordas pranešė, kad šis filmas jo kino karjeroje – paskutinis. Didelė garbė buvo dirbti su juo.
– Esate labiau dramos ar komedijos aktorė?
– Mano karjera prasidėjo nuo draminių vaidmenų. Net stebėjausi, kodėl man siūlo rimtus vaidmenis, juk esu tokia linksma. Be to, kažkodėl visada vaidindavau vyresnes už save herojes. Vėliau atsirado ir komiškų vaidmenų. Dabar jaučiuosi tiek subrendusi, kad galiu pretenduoti į įvairius vaidmenis.
– Ar buvote sukūrusi šeimą, ar turite vaikų?
– Nebuvau ištekėjusi ir neturiu vaikų. Tiesiog mano karjera ir spektaklis „T-O-T-A-L-L-Y!“ yra mano meilė, šeima ir vaikas. Norėjau sukurti šeimą ir susilaukti atžalų, bet atsitiko taip, kad susitelkiau į savo veiklą.
Žinoma, išprievartavimas turėjo pasekmių. Kai išsilaižiau žaizdas, gyvenimas įgijo pagreitį, bet kylant karjeros kreivei išaugo ir reikalavimai vyrams.
Negalėčiau būti su mamos sūneliu arba pasipūtusiu snobu. Man patinka stiprios asmenybės. Vyras turi būti jautraus būdo, bet fiziškai stiprus. Aš daug ką galiu padaryti pati, bet kaip moteriai maloniau, kai sudėtingus fizinius darbus atlieka vyras. Dabartiniame gyvenimo etape esu pasirengusi kurti tvirtus santykius.
– Feisbuke paskelbta nuotrauka, kurioje jūs ore darote špagatą. Ar tai sudėtingų treniruočių rezultatas?
– Man išeina natūraliai. Jaunystėje lankiau gimnastiką, šokau. Prieš operaciją buvau labai liekna, vėliau priaugau daugiau kaip 30 kilogramų. Žmonės stebisi, kad būdama tokio sudėjimo galiu atlikti įvairius triukus. Tiesiog esu sveika ir geros formos.
