Sukrėstose R.Boravskio smegenyse praeitis dar maišosi su dabartimi. Įvykių seka sugriuvo, o tie įvykiai, kurie lėmė 2015-ųjų spalio 9-osios siaubą, kol kas dar visiškai išsitrynę.
„Dabar man galite papasakoti bet kokią istoriją ir aš patikėsiu“, – sakė R.Boravskis „Lietuvos ryto“ televizijos laidai „Patriotai“.
Vyras surinktas iš skeveldrų, o daugelį kaulų gydytojai apskritai turėjo pakeisti protezais – tokie jie buvo sutrupinti smūgio, kai kūnas skriejo iš penkto aukšto ir tėškėsi, laimė, ne ant grindinio, o ant pagalbinių patalpų stogelio. Kūnas gyja, Rolandas jau kalba, nors dar ne savo balsu.
„Man sunku kalbėti – burna užtirpusi. Tarsi kas nors būtų suleidęs tiek vaistų, kad apmirusi visa galva, sprandas, net akys silpniau mato, nes aptirpę vokai.
Jaučiuosi taip, lyg man ant kūno uždėtas plastikinis apvalkalas, o aš jo negaliu pajudinti“, – apie dabartinę savijautą pasakojo R.Boravskis.
Apie viską, kas nutiko žvarbią naktį, Rolandas dabar sužino iš draugų aktorių, su kuriais tą vakarą šventė bičiulio režisieriaus Evaldo Jaro spektaklio „Karalius nuogas“ premjerą.
Rolandą, iškritusį pro penktame aukšte įrengto rūkomojo langą, rado pastato budėtojas, pamatęs šviesą ir persilenkęs per plačią palangę.
Tie patys draugai papasakojo, kaip viskas nutiko: esą jis, sumaišęs vaistus su alkoholiu, prarado savikontrolę, o tuomet rūkomajame, kaip mėgdavo, užšoko ant palangės, paslydo ir krito.
Ar matė jis šviesą tunelio gale?
„Aš tunelio nemačiau. Mačiau raibuliuojantį vandenį“, – sakė per stebuklą gyvas likęs vyras.
Po lemtingos nakties sveikatos aktoriui linkėjo kiekvienas, kas išgirdo apie nelaimę, maldomis bandė įpūsti viltį, kad aktorius nepaliks tų, kurie jį myli.
„Man kolega parašė: tu neįsivaizduoji, kiek žmonių už tave meldėsi. Aš visiems dėkoju už jų maldas. Gal Dievo ir nėra, bet kas nors yra. Viename seriale mano partneris žudėsi.
Aš jam sakiau: „Jei netiki Dievą, netikėk, bet melstis reikia, reikia ką nors turėti“, – dėstė aktorius jau kitos televizijos – TV3 – laidoje „Raudonas kilimas“.
Maldos buvo išgirstos, o ir pats Rolandas teigė patikėjęs, kad anapus yra tas, kuris dovanojo jam dar vieną šansą.
„Dabar supratau, kad reikia ką nors turėti. Gal man kas nors davė ženklą, kad artinasi ta nelaimė, bet aš neįsiklausiau, – svarstė R.Boravskis. – Iš karto po traumos atgavęs sąmonę nelabai galėjau patikėti, kad esu gyvas.
Labiau tikėjau, kad aš pomirtiniame pasaulyje. Tik stebėjausi, kodėl mano ranka įtvare, kodėl viską jaučiu fiziškai. Juk pomirtinis pasaulis turi būti tik vaizdas, o kas čia per pojūčiai?
Kalbėdavau visokias nesąmones, nes jaučiau esąs pomirtiniame pasaulyje ir galįs šnekėti, ką noriu.“
Į tikrą gyvenimą aktorius grįžo tik tuomet, kai per didelius skausmus atsistojo ant kojų ir pasikalbėjo su psichologe.
Byla dėl R.Boravskio sunkaus sužalojimo policijoje dar nenutraukta, nes tikimasi, kad vyras ims prisiminti, kas tąkart nutiko.
„Patriotų“ komanda, kuri iškart po policijos prieš pusantrų metų apžiūrėjo įvykio vietą, apklausė liudininkus, pasiūlė Rolandui grįžti į įvykio vietą. Gal tada prisiminimai grįš greičiau? To vakaro dalyviai anuomet kalbėjo nenoriai, vengė policijos, kai kurie apskritai liko neapklausti.
„Kolegos man pasakojo, kad tą dieną sirgau, gėriau vaistus nuo gripo. Vakarėlyje, matyt, kokį šimtą gramų alkoholio užgėriau ir to pakako – iškart galva apsisuko. Visi rūkė scenoje, o aš kažkodėl nuėjau į rūkyklą“, – ano vakaro įvykius iš draugų pasakojimų atkūrė aktorius.
Beveik visą laiką vienas, nors globojamas tėvų, kurių bute gyvena, ir artimiausių draugų, Rolandas sakė sunkiai susidorojantis su jausmais.
Buvęs labai gyvybingas, sportiškas, nuolat trykšdavęs sąmoju, visuomeniškas, kūrybingas, dabar aktorius R.Boravskis yra tarsi įkalintas judesius ir laisvę varžančiame kūne. Ir nors kūnas pamažu atsigauna, to proceso lėtumas kartais veda iš kantrybės.
„Išgerti negaliu, rūkyti negaliu, maisto skonio nejaučiu. Tiesa, jei rūkote, žinau, kaip mesti, – reikia užlipti į penktą aukštą ir nušokti“, – juodojo humoro pažėrė sveikstantis vyras.
Kandus, sarkastiškas, net piktas, bet čia pat pratrūkstantis juoku Rolandas pamažu atgauna ne tik galimybę judėti, bet ir asmenybę.
„Vaidmenis prisimenu, menu savo dalyvavimą rinkimuose, prisimenu visą Drąsiaus Kedžio dukros istoriją“, – vardijo R.Boravskis (jis dalyvavo „Drąsos kelio“ partijos veikloje. – Red.).
Vildamasi, kad grįš ir tos paslaptingos nakties prisiminimai, „Patriotų“ komanda su R.Boravskiu nuvyko į nelaimės vietą – į rūkomąjį, prie lango, pro kurį R.Boravskis iškrito ir išgyveno per stebuklą, nes krito ant šono ir spėjo po galva pasidėti ranką.
Jei ne ta ranka, kuri buvo sutrupinta lyg pakliuvusi po kūju, Rolandas būtų žuvęs taip, kaip žuvo jo prisiminimai.
Automobiliui artėjant prie dar sovietmečiu statyto biurų pastato, kurio antrame aukšte įsikūręs ir Vilniaus kamerinis teatras, Rolandas ėmė nerimauti.
Atrodo, jis negali suprasti, kodėl tą naktį patraukė net į penktą aukštą, kad surūkytų paskutinę savo gyvenime cigaretę. Juk kolegos šventė ir rūkė teatre, o jei kam prireikdavo gryno oro, išeiti į gatvę buvo daug arčiau.
Eidamas teatro koridoriais, kurių sienos nukabinėtos aktorių nuotraukomis, R.Boravskis prisiminė, kad statė spektaklį „Pogrindžio komedija“.
„Režisavau spektaklį „Pogrindžio komedija“, norėjau papasakoti apie mūsų šalį, kurioje reikia gyventi tarsi pogrindyje. Pirmoje spektaklio dalyje gyventojas iš Ten patenka Čia. Štai ir prisikūriau – ir pats pakliuvau į pomirtinį gyvenimą“, – karčiai pajuokavo aktorius ir režisierius, svajojantis grįžti į sceną tiek šiame, tiek kituose spektakliuose.
O štai aktoriaus talento pasiilgusiems TV žiūrovams TV3 pranešė, kad jis grįžta į ekranus seriale „Šviesoforas“, kuris pradedamas rodyti kovo 13-ąją.
Parengė Milda Augulytė
