Apniukusią žiemos dieną ant bangų skalaujamo molo vienišas pianistas groja ilgesingą melodiją – toks muzikinis vaizdo klipas pianistui, portalo lrytas.lt korespondentui Šarūnui Meškiui (28 m.) bei jo bičiuliui Šarūnui Mažeikai (30 m.) pelnė tarptautinio konkurso laurus.
Lietuvių menininkų Š.Meškio ir Š.Mažeikos sukurtas klipas tarptautiniame prancūzų kompozitoriaus Yanno Tierseno, daugumai žinomo iš muzikos filmui „Amelija iš Monmartro“, konkurse „MyEusa“ pelnė pirmą vietą, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
Kelis mėnesius trukusiame muzikinių vaizdo klipų konkurse dalyvavo per šimtą dalyvių iš viso pasaulio. Vis dėlto daugiausia komisijos ir publikos simpatijų pelnė mūsų tautiečių klipas, nufilmuotas Nidoje.
Nugalėtojams atiteks kompozitoriaus Y.Tierseno įsteigti simboliniai prizai: klavišinis instrumentas „Toy Piano“, paties kompozitoriaus pasirašyti garso įrašai, natos.
– Kaip kilo mintis sukurti debiutinį klipą? – pasiteiravau jo sumanytojo, režisieriaus ir atlikėjo Š.Meškio.
– Feisbuke pamačiau kompozitoriaus paskelbtą žinią apie konkursą ir pamaniau: o kodėl gi ne? Tai šiek tiek sutapo ir su mano sugrįžimu į muzikos pasaulį po gana ilgos pertraukos dėl traumos.
Anksčiau buvau profesionalus akademinės muzikos atlikėjas, bet gyvenimas privertė nuo jos pasitraukti. Grįžtu prie rimtesnės muzikos su kiek kitokiu požiūriu.
Manau, akademinė klasikinė muzika gali skambėti ne tik steriliose koncertų salėse, bet ir netikėtose vietose, praturtinta vaizdo efektais, filmuotais vaizdais.
– Kokie buvo kompozitoriaus pageidavimai klipui?
– Labai paprasti: pasirinkti vietą, kūrinį ir nufilmuoti. Vieta Y.Tiersenui labai svarbi, nes jo naujausias dešimties fortepijoninių kūrinių albumas „Eusa“ įkvėptas gimtosios Uesano salos, esančios Vakarų Prancūzijoje.
Albumas sudarytas tarsi muzikinis salos žemėlapis ar gidas: kiekvienas kūrinys skirtas konkrečiai jos vietai, įrašuose girdėti natūralūs gamtos garsai, o knygoje prie kūrinių net pažymėtos geografinės koordinatės.
– Kodėl pasirinkote Kuršių neriją?
– Uesanas apsuptas vandens, todėl ir mūsų žvilgsnis krypo į pajūrį. Be to, kiekvienas Y.Tierseno kūrinys knygoje iliustruojamas jį įkvėpusio vietovaizdžio nuotrauka. Prie ketvirto kūrinio „Penn ar Roc’h“ įdėta tyvuliuojančio vandens ir į jį įsirėžusio molo nuotrauka.
Žmona Modesta pasisiūlė išrinkti kūrinį. Atsivertusi ketvirtą puslapį iškart sureagavo: „O, čia juk Nida!“ Taigi nekilo net abejonės, kad jis turi nuskambėti Nidoje.
Pasikvietėme savo draugus Šarūną ir Indrę Mažeikas, pasiūlėme prisidėti prie konkurso – pagrojau kūrinį, ir sukirtome rankomis.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte? Atgabenti instrumentą ant molo kitame Lietuvos gale nei gyvenate – ne juokas.
– Reikėjo nestandartinių sumanymų. Pirmiausia sąlygas diktavo oras – filmavome gruodžio mėnesį, reikėjo sulaukti nelietingos ir nevėjuotos dienos. Tokia pasitaikė gruodžio 17-oji.
Iš žmonos sesers pasiskolinome erdvų automobilį, išardžiau skaitmeninį pianiną, nors jo išardyti beveik neįmanoma, sukrovėme keletą fotoaparatų, garso įrašymo techniką, skraidyklę, kėdę ir keturiese dar su dviem šunimis patraukėme į Nidą.
Klipą nufilmavome per dieną. Į jį tilpo ir tyki Nidos žiemos vienatvė, ir ūkas mariose, ir melancholiška melodija.
Džiaugiuosi, kad mūsų klipas sudomino publiką, buvo pastebėtas organizatorių. Laimėjome gerokai atsiplėšę nuo kitų – gavome 8 tūkstančius balsų, o likę antroje vietoje – 2 tūkstančius.
– Ar grojant lauke negrubo rankos?
– Buvo 3–4 laipsniai šilumos, bet ne tiek rankos grubo, kiek trukdė šoninis vėjas, kuris kelias valandas pūtė į dešinę ausį, – maniau, kad kitą dieną atsikelsiu susirgęs.
Žiemos diena trumpa, tad teko nesustojant groti ir filmuoti vis kitą vaizdą.
– Ar nesulaukėte žiūrovų ir jų aplodismentų?
– Gruodžio vidurys nuostabus laikas Nidoje – nepasirodė nė vieno žmogaus. Taigi nebuvo ir plojimų.
– O kokia buvo internautų reakcija?
– Sulaukėme daug palaikymo, sveikinimų, taip pat sveikos kritikos, patarimų, ką galėtume patobulinti.
Tiek man, tiek mano draugui Š.Mažeikai, kuris yra portalo delfi.lt fotoskyriaus vadovas, šįkart ėmęsis operatoriaus darbo, tai buvo pirmas blynas. Neprisvilo, iškepė skaniai, bet visada galima pagardinti.
– Ar po šio projekto nekilo minčių surengti koncertą, pavyzdžiui, ant molo?
– Ateitis parodys.
