Žmona (Gabija Jaraminaitė, 44 m.) trokšta tobulos šeimos. Vyras (Dainius Gavenonis, 43 m.) – nepriklausomas kaskadininkas, kuris nepaisydamas žmonos priekaištų vis grįžta į filmavimo aikštelę.
Jų dukra (Eila Grybinaitė, 12 m.), neapsikentusi tėvų nesusikalbėjimo, vieną dieną pabėga ir policijai pasako, kad neturi tėvų.
Filmo plakate – šeimos nuotrauka, kurioje vyrui tyčia nurėžta galva. Tokių fotografijų nedarnių šeimų albumuose pasitaiko neretai.
„Tai labai indėniškas filmo plakatas. Ėmė mane ir nuskalpavo“, – šypsodamasis kalbėjo D.Gavenonis.
Jam ir G.Jaraminaitei teko nemenkas iššūkis – pavaizduoti slegiančią dviejų žmonių atskirtį.
– Teatro režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje „Oidipas karalius“ pagrindinį vaidmenį gavote įminęs mįslę „Kas rytą vaikšto keturiomis, dieną – dviem, o vakare – trim?“ (žmogus. – Red.). O kaip patekote į šį filmą?
D.Gavenonis: Tiesiog režisierė Lina neparadinėje aplinkoje Latvijoje man užsiminė, kad rašo filmo scenarijų ir įsivaizduoja, kad vienas iš personažų galėčiau būti aš. Lakoniškai pasakė, kad filmas bus apie šeimą, o aš tikčiau tėvo vaidmeniui.
Tada labai nustebau, nes tokie dalykai, kai kūrinio rezultatas tik menamas, o tau siūloma bendradarbiauti, retai nutinka.
– Jūsų, Dainiau, personažas – atitrūkęs nuo kasdienybės, šaltas, nuo šeimoje kilusių problemų bandantis pasislėpti darbe. O Gabijos – šiuolaikinė visažinė moteris, nemokanti rodyti nuoširdžių jausmų. Ar šie vaidmenys jums artimi?
D.Gavenonis: Tai, kad personažas yra sutuoktinis, turintis vaiką, besifilmuojantis kine, man nebuvo svetima. Visus tuos vaidmenis atlieku ir gyvenime.
Personažo charakteris, išgyvenimai man yra įdomūs. Man įdomu, kodėl iš dviejų žmonių bendro dubens išgaruoja vanduo.
Įdomu, kai tas indas pilnas, kai jo tik pusė. Įdomu, kai lieka tik lašas. Įdomu, ar indas dar kada nors prisipildys.
Šios temos yra universalios ir filmas yra universalus. Daug kas ten atpažins savo gyvenimą, nes visi klystame panašiai.
Filmo herojai iš esmės nepadaro didelių klaidų, už kurias nebūtų galima atleisti, bet tarp jų pučia toks skersvėjis, kad sunku pasakyti, kokia nesusikalbėjimo priežastis.
G.Jaraminaitė: Aš manau, kad pora susvetimėja, santykiai atšąla tuomet, kai vienas arba abu ima nesusikalbėti su savimi. Kaip gali susikalbėti su savimi, jei savęs nesupranti?
Takoskyra santykiuose atsiranda tuomet, kai visų nesėkmių priežasčių ieškai partneryje ir jam vienam bandai reikšti pretenzijas.
– Iki pat finalinės scenos lieka neaišku, ar sutuoktiniai ras pamestą supratingumo raktą ir atrakins savo širdis, ar ir toliau kaip akli kačiukai bandys tamsoje ieškoti vienas kito kaltės.
G.Jaraminaitė: Filmo herojai nepateikia atsakymų. Kiekvienas žiūrovas tikriausiai ras skirtingas tiesas. Klausimai ir atsakymai kiekvienam bus susiję su asmeniniais išgyvenimais ir įgyta patirtimi.
Anot režisierės, sutuoktiniai gyvens toliau, bet žiūrovai po filmo galės kurti savo istorijos tęsinį.
D.Gavenonis: Šis tas gero atsitiks gal tuomet, kai vyrui neatrodys, kad nėra ko anksčiau grįžti į namus, nes žmona elgsis kaip ragana, o žmona nemanys, kad jos vyras pusgalvis ir geriau laiką praleisti sporto klube.
Kai du žmonės pradeda kovoti įrodinėdami savo tiesą, prasideda šeimos griūtis. Žmogus į šeimą turi grįžti ne nusiteikęs kovai, o su meile.
– Kaip rengėtės vaidmenims? Ar lengvai suradote tarpusavio ryšį?
D.Gavenonis: Mudu su Gabija esame susitikę tik spektaklyje „Vasarotojai“. Scenoje abu degame neapykanta vienas kitam.
G.Jaraminaitė: Iki filmo nebuvome artimi ir vienas kito praktiškai nepažinojome. Teko susipažinti, susidraugauti.
– Ar jūsų herojė panaši į jus?
G.Jaraminaitė: Visiškai nesvarbu, ar vaidmuo man artimas, ar ne. Aktorystę suprantu taip: aš personažo nekuriu, man svarbi istorija, kurią noriu papasakoti.
Be abejo, kad personažas įgytų pavidalą, teko prisiminti, kaip jaučiausi būdama dukra, kaip sekėsi mano mamai, kuri stengėsi pasaulį aplink mane padaryti tobulą. Galvojau, kokia aš buvau mama, žmona, kaip suprantu moters misiją.
– Gabija, jūs vaidinate anesteziologę, Dainius – kaskadininką. Ar prieš filmavimą teko susipažinti su šiomis įdomiomis profesijomis?
G.Jaraminaitė: Prieš filmavimą abi su režisiere nuėjome į operacinę pažiūrėti, kaip vyksta operacija, kaip elgiasi chirurgai, kokia tvyro atmosfera.
Savo noru niekada nebūčiau tam ryžusis. Kojos drebėjo, širdis daužėsi. Įdomiausia, kad chirurgas operuodamas pacientą maloniai ir smagiai su mumis bendravo, klausinėjo, iš kur esame, kokį filmą kuriame.
Mudvi su Lina perdžiūvusiomis gerklėmis mėginome kažką išlementi. Paskui keliavome į kitą operacinę, stebėjome, kaip anesteziologė ruošia pacientą operacijai, kaip seselės tvarko operacinę.
Prieš operaciją išėjau nutarusi, kad man jau gana, nes ir taip kraujas gyslose stingsta.
Kai reikėjo filmuotis tikroje operacinėje su tikrais instrumentais, tikra aparatūra, pajutau dėkingumą režisierei, kad privertė viską pamatyti savo akimis.
Gaila, kad mano pastangų filmo žiūrovai negalės deramai įvertinti, nes daug kadrų iš darbo vietos buvo iškirpta.
D.Gavenonis: Ir vyro darbovietės filme nedaug liko. Filmuojant dariau visokius triukus, šokinėjau per važiuojančius automobilius, bet liko tik šuolis nuo stogo. Su manimi dirbo tikri kaskadininkai.
– Ar traumų nepatyrėte?
D.Gavenonis: Fiziškai labiau kentėjo Gabija, kai reikėjo vaikščioti ir bėgti su nepatogiais aukštakulniais.
G.Jaraminaitė: Taip, buvo pora scenų, kuriose turėjau avėti aukštakulnius. Labai nepatogu, o dublių buvo padaryta ne vienas.
Lina sakydavo: „Gabija, ar tu gali gražiau eiti?“ Stengiausi iš visų jėgų vaikščioti gracingai, bet tada režisierė sakydavo: „Gražiai eini, bet tavo kūnas išduoda įtampą.“
– Filme yra ir intymi scena. Ar ji jums buvo psichologiškai sudėtinga?
G.Jaraminaitė: Prieš filmavimą visas scenas repetavome. Man visada intymios scenos yra nelengva misija, nes tai labai subtilu, jautru. Todėl tarp partnerių turi būti ypatingas ryšys, bendrystė.
D.Gavenonis: Ta scena buvo ilgesnė ir intymesnė, bet montuojant buvo patrumpinta.
– Gabija, viename interviu sakėte, kad vaidindama šiame filme jaučiatės taip, lyg aistringai įsimylėjusi laikytumėte kvantinės fizikos egzaminą. Gal galėtumėte tai plačiau pakomentuoti?
G.Jaraminaitė: Kai darai ką nors įdomaus, pamiršti laiką ir jautiesi kaip vaikas žaidimų aikštelėje. O kvantinę fiziką paminėjau todėl, kad filmavimas buvo labai sudėtingas, ilgi kadrai, vienu metu tekdavo atlikti daug užduočių. Nors kūrybinis procesas buvo labai smagus, į dienos pabaigą galva būdavo ant perkaitimo ribos.
– Kaip savo šeimose sprendžiate kilusius konfliktus?
G.Jaraminaitė: Neseniai buvau seminare „Ko nori vyrai?“. Supratau, kokie mes skirtingi ir į problemas žiūrime skirtingai. Svarbiausia – nepamiršti partneriui laiku pasakyti gerą žodį.
Atrodytų, tai labai paprasta, bet kartais būna sunku peržengti savo ego.
Jeigu reikėtų duoti patarimą moteriai iš filmo, pasakyčiau, kad viskas prasideda nuo savivertės. Kai užtikrintai jautiesi, tada ir aplinkiniams nesunkiai gali ištarti gerą žodį.
Šeimoje svarbu išsakyti savo jausmus, kad būtum suprastas. Žinau, kad tikrai nemokėjau to daryti, bet gyvenu ir mokausi.
D.Gavenonis: Manau, jeigu žmonės nesugebės išsikalbėti, greitai išsiskirs. Todėl nereikia bijoti aiškintis santykių, nereikia bijoti daužyti lėkščių.
Jau geriau tegul lėkštė kenčia. Pažįstu ne vieną šeimą, kurios per konfliktą išlieja susikaupusias emocijas. Aišku, gal po to lieka tam tikrų nuosėdų, tačiau gyvenimas negali būti vienspalvis, geras ir teisingas.
Net ir tikinčiam žmogui kyla klausimas, ar Dievas yra. Taip ir su šeima. Poros santykių kelias niekada nebus neduobėtas.
