Apsirengusi spalvingais drabužiais ir užsidėjusi raudoną nosį Joana (44 m.) su aktorių komanda lankosi ligoninėse, kad praskaidrintų sunkiomis ligomis sergančių vaikų kasdienybę.
„Turbūt niekada nebūčiau atsiradusi tarp klounų, jei nebūčiau susirgusi depresija, – filme „Akordas“ sakė Joana. – Klouno nosis atveria ir apnuogina sielą.
Ją dediesi, vadinasi, supranti skausmą ir tai, kad ta maža kaukė gali atverti naujos realybės puslapį. Raudona nosis yra langas į mūsų sielą.“
Trumpametražio filmo premjera įvyko lapkričio 25 dieną Vilniuje ir atidarė dešimtąjį tarptautinį moterų filmų festivalį „Šeršėliafam“.
– Kodėl šįkart pasirinkote socialinių klounų temą? – paklausiau režisierės J.Lapinskaitės.
– Vaikystėje klounai man nepatikdavo, nes atrodydavo dirbtiniai, šiurkštūs ir nejuokingi. Sužinojusi, kad egzistuoja socialiniai klounai, susidomėjau.
Joaną anksčiau šiek tiek pažinojau kaip aktorę. Man atrodė, kad jos gyvenime buvo daug situacijų, kai pačiai reikėjo socialinio klouno, kuris pažertų džiaugsmo pudros.
Rūpėjo sužinoti, kaip žmogus, kurio vidinis pasaulis išdraskytas dvasinės ligos, geba skleisti džiaugsmą.
Filme veikia tarsi du asmenys – Joana klounas ir Joana, kuri gyvena įprastoje kasdienybėje.
Juostos pavadinimą padiktavo vienas pokalbis. Ekrane matome Joaną nusisukusią ir grojančią pianinu. Ji sako: „Per gyvenimą išmokau tik vieną akordą, bet man jo užtenka, kad gyvenčiau.“
Ir iš tiesų mūsų gyvenime daug kas priklauso ne nuo sugrotos ilgos melodijos, o nuo teisingai išmokto akordo.
Tikėjausi, kad galėsiu ilgiau filmuoti ligoninėse, tačiau ten egzistuoja griežtos taisyklės, nebuvome įleidžiami kada panorėję.
Filmas jau buvo sukurtas, kai vienoje dėvėtų drabužių parduotuvėje pamačiau prie prekystalio sukrautas raudonas nosis, kurias naudoja socialiniai klounai.
Pardavėja kartais paskelbdavo, kad norintys aukoti socialinių klounų judėjimui gali nusipirkti tų nosių.
Vienas kokių šešerių metų berniukas ištiesė ranką norėdamas paimti vieną nosį, bet pardavėja jį sudraudė sakydama, kad jas reikia pirkti. Berniukas nuėjo prie lango, pamačiau, kad ėmė ašaroti.
Priėjo mama, bandė jį raminti ir pasiūlė nupirkti tą nosį. Vaikas nesutiko.
Tada pamaniau, kad socialinio klouno nosis iš tikrųjų slepia kažkokią paslaptį. Prisiminiau Joanos žodžius, kad ta nosis savotiškai suartina, atveria ir tuo pat metu uždaro patį klouną – leidžia jam atsiriboti nuo savojo aš, susitikti su tais, kuriems reikia vadinamosios džiaugsmo pudros.
– Kokios dar temos šiuo metu jus jaudina?
– Didžiulis žmonių susvetimėjimas. Gyvename feisbuko laikais, ten atvirai aprašinėjame kiekvieną žingsnį, tačiau dvasine prasme esame svetimi.
Neseniai buvo minimos režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus (1930–1996. – Red.) mirties metinės.
Buvo rodomi filmai ir aš prisiminiau jo frazę, kuri mūsų laikais buvo tapusi kultinė: „Kai stovėjai po medžiu, šalia tavęs žudė žmogų.“
Dabar aš galėčiau tą frazę pakartoti. Mums visiems kartais netiesiogiai reikia socialinio klouno, kuris galėtų būti tarpininkas tarp žmonių.
Vaikystėje močiutė man skaitė Mikaldos pranašysčių knygą. Ten buvo pasakojimas, kad ateis toks laikas, kai žmogus turės daug nukeliauti, kol pamatys kitą žmogų.
Deja, taip dabar atrodo mūsų bendravimas. Kad sutiktum širdžiai artimą žmogų, kad suprastum, jog esate vienas kitam reikalingi ir kalbate ta pačia kalba, gali tekti pereiti dideles dykumas.
– Ar lengvai atsisveikinate su herojais? Juk kuriant filmą jie prisiriša.
– Pirmų filmų herojai iš tikrųjų į mane – režisierę ir žmogų – žiūrėjo kaip į vieną asmenį. Tad režisierius yra savotiškas egoistas, kuris elgiasi kaip vagis, nors turi kitų tikslų.
Daug personažų jau iškeliavę anapus. Pavyzdžiui, herojų „Iš elfų gyvenimo“ nebeliko.
Prisijaukinti mažučius žmogučius – jau pagyvenusius brolį ir dvi seseris – ir jų šeimos narius nebuvo lengva. Žmonės, kurių trobą aplenkdavo net kaimynai, nelabai suprato, ko iš jų norima. Vis dėlto po truputį atsirado pasitikėjimas, užsimezgė ryšys.
Kai darbas buvo baigtas, mažieji žmonės paklausė, kada vėl atvažiuosiu. Pasakiau visai nepagalvojusi: „Kai obelys žydės.“
Grįžau namo, laukė įvairūs darbai, montažas, festivaliai. Kartą mama Šiaulių laikraštyje perskaitė straipsnį, kuriame mano herojai žurnalistei sakė, kad aš juos aplankysiu, kai obelys žydės. O jau buvo praėję dveji metai. Ir obelys žydėjo jau dvejus metus. Man taip baisu pasidarė. Supratau, kad jie manęs vis dar laukia.
Nuvažiavau į Sauginius, nuvežiau dovanų, pabendravome, bet aš jiems jau negalėjau suteikti tų pačių džiaugsmo akimirkų. Kai seno žmogaus kūne yra vaiko širdis, ji dar sunkiau ištveria išdavystę.
Atrodė, laikau Martyno ranką, jis žiūri į mane atviromis akimis, nekaltina, bet pati jaučiuosi kalta. Tą kaltės jausmą nešiojuosi visą laiką.
Nelengva buvo išsiskirti ir su keistuoliu medžio drožėju Venecijumi („Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“). Filme jo artimas draugas buvo paršelis, kuris kuriant juostą buvo papjautas.
Su šiuo filmu yra nutikusi komiška istorija. Kai jis buvo baigtas, man jubiliejaus proga studentai padovanojo mažą gyvą paršelį. Atnešė į auditoriją ir pasakė: „Cezaris gyvas.“
Atidarėme dėžę, paršelis iššoko, pradėjo kvykti. Studentai pažaidė su juo ir išėjo. Nuo tos akimirkos pradėjo suktis mano gyvenimiškasis filmas. Paskambinau vyrui (režisieriui Algimantui Puipai. – Red.) ir sakau: „Atvažiuok, padėk man paršelį parsivežti namo, viena negaliu jo sukišti į dėžę.“
Atvažiavo Algimantas, į glėbį paėmė paršelį, aš įsitaisiau prie automobilio vairo ir pasileidome per miestą link Justiniškių. Nunešėme dovaną į daugiabučio rūsį, įdėjome į bulvių gardelį.
Kitą dieną buvo mano gimtadienis. Jis prasidėjo tuo, kad išviriau putros ir su Algimantu jos nunešėme paršeliui. Dvi savaites augintinį laikėme rūsyje. Paskui aš jį supakavau ir nuvežiau Venecijui, tačiau šis pasakė: „Antro Cezario nebūna.“ Tada paršelį atidavėme jo mamai.
– Kaip savo herojus prisiviliodavote?
– Įvairiai. Pavyzdžiui, vienas iš personažų išlaikydavo žodį tik tada, kai žinodavo, kad nupirksiu butelį alaus ar cigarečių. Tai jį skatino būti su mumis.
Herojus pratinu prie to, kad mes tiesiog žaidžiame kiną. Jei žmogus įsitraukia į žaidimą, galima tikėtis rezultato.
Jei nori, kad žmogus atsivertų, turi būti pasirengęs ir pats atsiverti. Personažai visada bando patikrinti, ar nesi užsidėjęs kaukės, ar nebandai apgauti.
Mano herojai ne visada linksmi, bet jie tvirti. Tam tikromis gyvenimo akimirkomis būdavau už juos silpnesnė. Būtent kurdama filmus su tokiais herojais įgydavau jėgų, man užaugdavo sparnai.
Keista, kad tos džiaugsmo pudros atnešdavo būtent tie žmonės, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nelaimingi, neturtingi. Labiausiai mėgstu kurti filmus apie kryžkelėje atsidūrusius žmones.
Niekada nepradėdavau kūrybinio proceso nuo herojaus paieškų.
Visada pirmiausia įtraukdavo tam tikra tema, susargdindavo, o tada kažkokiu būdu atsirasdavo tos savotiškos ligos bendrininkai.
– Apie ką galėtų pasakoti kitas jūsų filmas?
– Dabar mane domina meilė – kaip viena rimčiausių ir gražiausių dvasinių žmogaus ligų.
