Kasdienybė milijonierių senelių namuose ir netikėti jausmai pakeitė filologės, pedagogės ir rašytojos J.Survilaitės gyvenimą.
1990-aisiais išvykusi Kalėdų į Šveicariją lietuvių kalbos mokytoja iš Raseinių svetimoje šalyje ir pasiliko. Ten ji ištekėjo už daug vyresnio vyro, o supratimo apie gailestį ir tėvų bei vaikų santykius mokėsi dirbdama senelių namuose.
Bet svarbiausia – emigracijoje ji įgyvendino didžiausią svajonę: tapo rašytoja, jos kūriniais pagrįstas Algimanto Puipos filmo „Edeno sodas“ scenarijus.
O ko reikia, kad Šveicarijoje taptum vertinamu specialistu, geru darbuotoju, gerbiamu žmogumi?
„Kad Šveicarijoje tave mylėtų ir gerbtų, reikia visiškai nedaug: tik su visais pasisveikinti ir laiku susimokėti mokesčius“, – LRT televizijos laidoje „Stilius“ juokėsi J.Survilaitė.
Nors šios paprastos gyvenimo tiesos tarsi girdėtos šimtą kartų, išmokti mandagumo ir atsikratyti netikusių įpročių – nepakantumo, pavydo, nepasitikėjimo, nemandagumo – atvykėliams ne taip jau lengva.
„Niekam rankos nepaduodavau, – juokėsi rašytoja prisimindama pirmąsias grakštaus mandagumo taisykles. – Einame su sutuoktiniu Stanislovu, jį visi sveikinasi, jis skrybėlę pakelia, ranką paduoda, o aš stoviu ir žiūriu. Jis klausia: „Kodėl žmogui neduodi rankos?“ Šveicarijoje net vaikai svečius pasitinka atkišę ranką.“
Rašytoja teigė, kad iš šveicarų verta pasimokyti ne tik mandagumo, bet ir pilietiškumo bei atsakingumo. Kažin kaip mes reaguotume į kaimyną, pareigūnams pranešusį apie ne vietoje pastatytą automobilį ar numestą šiukšlę. Greičiausiai rėžtume: „Skundikas.“
„Tai ne skundimas, o visuotinis nepakantumas blogiui, netvarkai, – aiškino J.Survilaitė. – Jei koks gyventojas ims ne vietoje statyti automobilį, blokuoti kitiems kelią, visas namas nuo jo nusigręš ir susidarys tokia aplinka, kad jis kada nors turės iš ten kraustytis.“
Gražią buitį svetur susikūrusiai, kasmet gimtinę aplankančiai lietuvei teko patirti įvairiausių išbandymų, tačiau, anot jos, emigracijoje praleisti metai – laimingiausi ir gražiausi.
Vos atsivėrus sienoms, prieš ketvirtį amžiaus Janina, jau būdama brandaus amžiaus, metė iššūkį sau ir su pirmąja emigrantų banga patraukė į kitą pasaulį.
Tiesa, ne visai į nežinią – pas lietuvių kilmės šveicarą Stanislovą Vaitkevičių, su kuriuo ilgai susirašinėjo. Su juo moteris susipažino per draugus: vyras pats kreipėsi į juos prašydamas rasti sąžiningą, paslaugią, kantrią, geros širdies lietuvę. Jam tiesiog reikėjo slaugytojos.
Santuokos su 22 metais vyresniu turtingos šalies piliečiu moteris neplanavo. Janina turėjo kitų tikslų: vylėsi uždirbti pinigų dviejų dukterų mokslams Lietuvoje. Tik susirasti net ir nekvalifikuotą darbą pasirodė ne taip jau paprasta. Teko priimti kitokius sprendimus.
„Jis man piršosi, bet aš kombinavau, kad ir netekėdama galėčiau pasilikti, dirbti valytoja ar kiemsarge. Vyras patikino: mieloji, moterys Šveicarijoje tokių darbų nedirba – tik vyrai“, – prisiminė Vilniaus universiteto auklėtinė.
Janina šiltai ir pagarbiai atsiliepė apie jau anapilin išėjusį sutuoktinį – nors didelės meilės tekėdama nejautė, vėlyvos vedybos iš išskaičiavimo ir būtinybės ilgainiui virto gražiais santykiais ir visokeriopa pagalba vienas kitam.
„Kai susituokėme, jis man sakė: tu man atstosi motiną, dukterį, seserį – viską, ko neturėjau, – pasakojo Janina. – Jis rašė įvairius prašymus, kad jam reikalingas slaugymas ir kad galėčiau čia pasilikti, bet neturėjau slaugos diplomo ir man neleido eiti slaugės pareigų net ir tapus žmona.
Tada jis išleido mane į Raudonojo Kryžiaus kursus. Susipažinau su dirbančiomis slaugėmis, daugiausia užsienietėmis, visos buvo patenkintos, sakė, kad uždirba iki 4–5 tūkstančių frankų. O vienas frankas – trys litai, vos ne 15 tūkstančių litų per mėnesį.
Tuo metu svarbiausias mano tikslas buvo užsidirbti ir padėti Lietuvoje likusioms dukterims. Už gyvenimą Šveicarijoje, maistą mokėti nereikėjo, viską, ką uždirbau, siunčiau joms.“
Šalies papročius perpratusi lietuvė apie šveicarus gali pasakoti nemažai, ypač įgijusi slaugymo patirties turtuolių namuose. Moteris juokėsi, kad anksčiau viešint Lietuvoje pažįstami pusiau juokais klausinėdavę: gal koks vienišas milijonierius už rūpestingą slaugą ir atjautą paliko jai testamentu savo milijonus?
Tačiau šveicariški įstatymai neleidžia pelnytis nesąžiningiesiems, o atsilyginti už paslaugas nedidelėmis pinigų sumomis nedraudžiama ir tai nelaikoma kyšiu.
„Viskas surašyta įstatymuose – daugiau kaip šimto frankų tau negali duoti ir neduos, nes nenori tau nieko bloga padaryti“, – paaiškino buvusi slaugytoja ir pridūrė, kad kolegos gali patikrinti, kiek klientas paliko atsidėkodamas, ir toks elgesys Šveicarijoje laikomas visiškai normaliu.
Įgijusi patirties ir autoritetą tarp slaugos namų darbuotojų bei gyventojų Janina padėjo susirasti tokį darbą likimo draugėms iš Lietuvos. Vis dėlto jaunesnėms tautietėms jis pasirodė per sunkus.
„Viena kita skundėsi, kad neturi darbo, buvo užsukusios į senelių namus. Aš ten buvau labai gerai užsirekomendavusi, tad būtų manęs paklausę, priėmę dar vieną lietuvę. Neišdegė. „Ne, neturiu kantrybės“, – purtėsi merginos.
Viena nuėjo į alkoholinių gėrimų parduotuvę dulkių nuo butelių valyti, nes pardavėja dirbti neturi diplomo.
Žinoma, kantrybės reikia: jeigu tavo pacientas penkis kartus per dieną klausia, kuri šiandien diena, turi atsakyti, bendrauti mandagiai, nuolat patarnauti“, – pasakojo moteris.
Gyvenimą tarp milijonierių Janina prisimena kaip įdomų etapą, suteikusį išminties ir įdomių istorijų. Svečioje šalyje Janina atskleidė savo literatūrinį talentą ir gyvenimo patirtį sudėjo į keliolikos knygų bagažą.
Vis dėlto gyvenimas svetimame krašte visada yra laikinas, prasitarė rašytoja, leisdama suprasti, kad gražusis Alpių peizažas jos nesulaikys.
Ateis diena, kai ji grįš į gimtinę, nors jaučiasi dėkinga likimui ir Šveicarijai, kuri suteikė viską, ko troško: patirties, laisvę keliauti ir lavintis, kurti ir oriai gyventi.
Parengė Milda Augulytė
