Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės talismanu vadinamas masažuotojas J.Petkevičius, arba tiesiog Juozukas, aikštės milžinų pagarbą pelnė ne tik dėl profesionalumo.
Aplinkinius traukia jo žmogiškumas, nuo veido nedingstanti šypsena ir gebėjimas laikyti liežuvį už dantų.
Dirbdamas su garsiausiomis mūsų šalies krepšinio žvaigždėmis masažuotojas matė įvairiausių situacijų: ir pergalės džiaugsmo ašarų, ir akimirkų, kurias vyrai norėtų greičiau pamiršti. Nepaisant to, iš Juozuko lūpų net artimiausi žmonės nėra išgirdę atvirų pasakojimų.
Masažuotojo dukra Miglė Achramavičienė seka jo pėdomis – ne tik dirba sporto klube trenere, bet ir masažuoja Lietuvos moterų rinktinės krepšininkes. M.Achramavičienė juokais prisimena legendinio krepšininko Arvydo Sabonio jai ištartus žodžius: „Kai Juozukas būdavo šalia, žaisdamas jausdavausi saugus. Dabar ir savo sūnų galiu drąsiai išleisti į aikštę, nes jūs jau esate dviese.“
Savo tėvui 36-erių moteris jaučiasi be galo dėkinga – už šilumos ir meilės kupiną vaikystę, saugumo jausmą ir įskiepytas vertybes. Būtent iš J.Petkevičiaus ji išmoko niekada nepykti, nepavydėti ir, kad ir kas būtų, džiaugtis tuo, ką turi.
Tėvo rankų šilumą Miglė patirdavo kiekvieną vakarą. Pasirodo, iki jos gimimo Juozas turėjo daugybę profesijų: dirbo pasienyje, prekybos bazėje, sporto klubo instruktoriumi, dėstė. Tačiau netrukus po to, kai šeimą antrą kartą aplankė gandrai, jis gavo kvietimą tapti Kauno „Žalgirio“ masažuotoju.
Tuo metu komandos vyrai kovėsi dėl čempionų titulo su CSKA, tad kiekvieno žaidėjo pečius slėgė didžiulė atsakomybė. Masažuotojo – taip pat. Specialių kursų ar mokomosios literatūros nebuvo. Juozas neslėpė tuomet žinojęs tik tiek, kiek reikėjo, kad išlaikytų įskaitą tuomečiame Kauno kūno kultūros institute.
„Pirmiausia paskaičiau knygoje, kokie būna judesiai. Truputį mokiausi masažo Kūno kultūros institute, kai reikėjo gauti įskaitą.
Paskui galvojau, kaip nepagadinti sportininkų, tai masažuodavau dukrytę. Kiekvieną vakarą ji laukdavo, kol pamasažuosiu, neidavo miegoti“, – LRT laidoje „Gyvenimas“ prisiminimais dalijosi Juozas.
Auksines masažuotojo rankas gyrė tokie „Žalgirio“ milžinai kaip Arvydas Sabonis, Valdemaras Chomičius, šiek tiek vėliau Lietuvos rinktinėje – ir Šarūnas Marčiulionis.
Šeimai iš to džiaugsmo buvo mažai. J.Petkevičius ilgus vakarus leisdavo sporto salėje arba išvykose į užsienį, o namų rūpesčiai ir Miglės bei šešeriais metais vyresnio sūnaus Vaido auklėjimas gulė ant žmonos Vilijos pečių.
Nors lengva nebuvo, moteris niekada neniurzgėjo ir nekeikė Juozo darbo.
Kiekvienas tėvo sugrįžimas būdavo tarsi Kalėdų Senelio apsilankymas su glėbiais dovanų ir daiktų, kurių kiti vaikai dar neturėjo. Švelniai Juozuku visų vadinamas vyras tvirtino taip nemėginęs nutildyti sąžinės graužaties, kad vaikai auga beveik nematydami tėvo.
Jis visada mėgdavęs šeimą palepinti, net ir tada, kai apie darbą „Žalgiryje“ ar Lietuvos krepšinio rinktinėje nė nesvajojo.
Svarbiausias Juozo tikslas buvo aprūpinti šeimą ir tai jam puikiai sekėsi. Dabar jau ne paslaptis, kad paprastų mirtingųjų algas oficialiai gaudami „Žalgirio“ vyrai prisidurdavo iš užsienio veždami įvairius daiktus.
„Jeigu ten nusiperki kokį radijo imtuvą, čia parduodi dešimt kartų brangiau ir jau turi pinigų. Paskui kompiuterius veždavo. Užsienyje jie tuomet dar buvo gana brangūs, bet čia kainos – apskritai kosminės.
Vienu metu žalgiriečiai maišais pinigus nešdavo. Ten sumoki 200 dolerių, o čia gaudavai šešis tūkstančius rublių – tuo metu tiek uždirbti buvo fantastika“, – neslėpė krepšininkų masažuotojas.
Atrodo, kad niekas negali nutrinti šypsenos nuo giedro Juozuko veido. Vyras neslėpė džiaugtis kiekviena gyvenimo diena išmokęs vaikystėje, kuri anaiptol nebuvo lengva ir laiminga.
„Turėjau labai gerą mamą, šešeriais metais vyresnę seserį. Vaikystėje viskas buvo gerai, bet sudegė namai – nieko neliko.
Pamenu, su tėvu ganėme arklius, kai pamačiau, kad iš kamino virsta dūmai. Pamaniau, kad mama valgyti ruošia, bet pamatęs atvirą liepsną iškart viską supratau.
Mama suspėjo išgelbėti tik lašinių paltį ir kažkokią paklodę. Tada ir prasidėjo vargai“, – prikimusiu nuo jaudulio balsu pasakojo J.Petkevičius.
Ne veltui sakoma, kad vagis bent jau palieka keturias sienas ir stogą virš galvos, o raudoni liepsnos liežuviai atima viską.
Eiti nebuvo kur. Tėvus su 12-mete dukterimi ir šešerių sūnumi priglaudė kaimynai. Tačiau nelaimė viena nevaikšto: kai jau atrodė, kad šeima vėl pajuto tvirtesnį pagrindą po kojomis, lyg perkūnas iš giedro dangaus kirto skaudi netektis – mirė vienintelis šeimos maitintojas tėvas.
Likusi viena motina neišgalėjo pasirūpinti abiem vaikais, todėl teko priimti širdį draskantį sprendimą. Juozas buvo atiduotas į Biržų internatą.
„Iš pradžių gyvenome 24 paaugliai viename kambaryje. Jeigu kas yra gyvenęs tokiomis sąlygomis, supras, kaip reikia kovoti. Ir naktį, ir dieną turi būti budrus. Kiekvienas nori vadovauti, kiekvienas turi įrodyti esąs stipresnis.
Jeigu pamatys, kad bijai varlių, visada varlė bus lovoje. Jeigu pamatys, kad marškiniuose yra skylutė, juos suplėšys. Miegant tarp pirštų prikiš popierių ir uždegs, į batus pripils vandens, pastatys balkone – rytą auniesi, o ten ledas. Taip ir gyvenau“, – apie paauglystės patirtį pasakojo J.Petkevičius.
Motiną ir vyresnę seserį berniukas galėjo matyti tik du kartus per metus – pavasarį ir vasarą. Visą kitą laiką nedidelio ūgio Juozukas pats turėjo kovoti už išlikimą. Teko išmokti apsiginti ir pelnyti kitų vaikų pagarbą.
Vyras šypsojosi, kad niekas gyvenime nevyksta be reikalo. Sunkumai jį užgrūdino ir išmokė siekti tikslo. Todėl, kai beveik prieš penkiasdešimt metų draugų būryje išvydo Vilijos šypseną, nė akimirkos neabejojo, kad privalo užkariauti patikusios merginos širdį.
„Reikėjo pakovoti, ji – Ožiaragis, labai užsispyrusi. Na, bet po truputį, po truputį, atitarnavau armijoje, grįžau, paprašiau rankos ir susituokėme. Dabar labai džiaugiuosi – kitos turbūt nebūtų atlaikiusios mano išvykų, kelionių“, – pasakojo J.Petkevičius.
Gyvenimas kartu – tai dviejų žmonių kompromisas, bet vienas turi būti nuolaidesnis.
Juozas sakė, kad per barnį kaip tikras džentelmenas jau po kelių minučių sudeda ginklus ir dėl to nė trupučio nesisieloja. Juk Vilija – ta moteris, be kurios niekada neįsivaizdavo savo gyvenimo. Užtat pasitikėjo besąlygiškai.
„Vilijos esu truputį pavydėjęs tik kartą: tuomet ji namo grįžo vėlai ir dar su perplėšta kojine. Tada buvo pavydo, o šiaip tokių dalykų – niekada“, – prisiminė J.Petkevičius.
Vyras neslėpė, kad jųdviejų su Vilija santykiuose būta visko, tačiau ilgainiui aštrūs kampai suapvalėjo.
Dabar šeima džiaugiasi užaugusiais ir šeimas jau sukūrusiais vaikais, anūkais ir kiekviena kartu praleista diena. Juozas teigė esantis be galo laimingas, nes turi viską, ko tik jo širdis kada nors troško. O jeigu ir nutinka koks nemalonumas, jį įveikti padeda plati šypsena.
Parengė Milda Augulytė
